Lietuva ir dar 170 valstybių yra pasirašę pelkėms apsaugoti skirtą Ramsaro konvenciją. Šiuo lygiai prieš 50 metų Irano mieste Ramsare sudarytu tarptautiniu susitarimu saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos. Visos jos vadinamos šlapžemėmis.

Lietuvoje yra per pelkes nusidriekusių pažintinių takų, kur gyventojai gali pasigrožėti natūralia gamta. Iš aštuonių tokių takų vienas yra Šilutės rajone – tai Kintų seniūnijos teritorijoje esantis Aukštumalos aukštapelkės pažintinis takas.

Dėl pandemijos ir karantino būreliais per pelkes vaikščioti draudžiama. Anksčiau kalbintas Kintų seniūnas Antanas Kližentis yra sakęs, kad pernai per pirmąjį karantiną buvo rūpesčių, kai žmonės veržėsi į gamtą ir daugelis važiavo pasivaikščioti Aukštumalos aukštapelkės pažintiniu taku. Pabūti gamtoje yra gerai, sveika ir pasivaikščioti, tačiau būriuotis, savaime suprantama, dabar draudžiama.

Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo.

Žiemą Aukštumalos taku mažiau bevaikšto iš kitų miestų, gretimų savivaldybių atvykusių žmonių, nes ribojamas judėjimas tarp savivaldybių. Dėl šios priežasties į Aukštumalą nebesuvažiuoja ir gausybė Klaipėdos miesto gyventojų.

Vasarą, tikėtina, rasis daugiau galimybių pasigrožėti vaizdais visuose Lietuvos pažintiniuose takuose.

Šįkart trumpai apie juos.

Marijampolės savivaldybės teritorijoje yra 11 km į rytus nuo miesto Amalvos pažintinis takas, kuris veda į vieną didžiausių Suvalkijoje Amalvos pelkę. Yra  apžvalgos platforma, iš jos matyti Amalvos pelkės panorama bei toliau esantis Žuvinto biosferos rezervato kraštovaizdis, yra daug lankytinų vietų.

Beveik 2,5 km ilgio pažintinį taką per Aukštumalos aukštapelkę Šilutės rajone lankytojai mėgsta vadinti pabuvimu kaip savanoje. Takas laikomas vienu gražiausių takų pėstiesiems Lietuvoje. Jo gale prie pelkinio ežerėlio yra įrengta 3 m aukščio apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria paslaptingos aukštapelkės panorama.

Varnikų pažintinis takas Trakų rajone yra 3,5 km ilgio, juo einant galima apžiūrėti ir mišką, ir pelkę, pamiškės pievas ir užaugančius ežeriukus. Didelė pažintinio maršruto dalis vingiuoja gruntiniu miško takeliu, bet 1,5 km ilgio ruožas kerta sunkiai prieinamas pelkės vietas. Įrengtas beveik 1 metro pločio lentinis takas, tam panaudota drebulės mediena, kuri jau nuo senovės žinoma kaip itin atspari drėgmei.

Čepkelių raisto Varėnos rajone mokomasis takas yra 1,5 km ilgio. Nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. take galima lankytis savarankiškai, tik privalu gauti leidimą Marcinkonių lankytojų centre.

Mūšos tyrelio pažintinis takas Joniškio rajone yra 5,8 km ilgio, tai žmogaus nepaliestas gamtos kampelis Žagarės regioniniame parke – Mūšos tyrelio pelkė. Tai ilgiausias žinomas pelkėse įrengtas lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Jo ilgis 5775,87 m. Pelke teka Mūšos ir Juodupio upės, telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių.

Dubravos rezervatinė apyrubė Kauno r. turi 1,9 km taką, yra šalia Kauno, netoli Vaišvydavos, galima išvysti penkiasdešimt metų žmogaus rankų nepaliestą mišką ir nuostabaus grožio aukštapelkę. Dubravos rezervatinė apyrubė – vienintelė Lietuvoje. Ji apima 120 ha plotą.

Plynosios aukštapelkėje, Tauragės r., yra 1,8 km ilgio takas. Aukštapelkėje gausu retų augalų ir gyvūnų rūšių. Peri dirviniai sėjikai, tetervinai. Neseniai takas buvo paiilgintas – papildomai įrengta 500 metrų ilgio kilpa per beržyną ir spanguolyną.

Aukštapelkėje „Meškos šikna“, Varėnos r., ntiestas net 13,8 km ilgio takas, tačiau galima pasirinkti 7 km arba 10,5 km atkarpas. Šis takas yra skirtas susipažinti su Marcinkonių kaimu, jo kultūriniu paveldu ir gamtos vertybėmis. Čia pamatysite beveik visas Dzūkijai būdingas buveines: įvairių tipų miškus, natūralias Grūdos slėnio pievas ir smėlynuose įsikūrusias smiltpieves, „Meškos šiknos“ aukštapelkę ir Aklaežerio tarpinio tipo pelkę, Klonių kalną (Gaidžių kopą), Dziackagirio (Zackagirio) ištakų šaltinius, Grūdos upę, Duobupio upelį, Aklaežerio ir Kastinio ežerus.

Aplinkos ministerija skelbia: 

Šiuo metu natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 proc. Dauguma jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.

 

Daugelį metų į pelkes ir kitas šlapynes žiūrėta kaip į nevertingą žemę – jos buvo nusausinamos, iškasamos, paaukojamos miestų infrastruktūrai. Iš Lietuvoje XX a. buvusių 1,5 tūkst. didesnių kaip 50 ha pelkių likę tik kiek daugiau nei pusė. Tai sausinimo, melioracijos padariniai.