Su begaliniu jauduliu ir įtampa stebime, kas vyksta Ukrainoje. Turbūt visi pasvarstome, kaip galėtume prisidėti prie Ukrainos tautos šventos kovos už šviesą…

Irina Gresyk prie savo darbų Kintuose

Kintų meno rezidencijoje praėjusią vasarą įvyko pleneras „Mažoji Lietuva – istorijos versmė“. Plenero sumanymas buvo fiksuoti mūsų krašto architektūros paminklus, gamtos peizažus ir viską sudėti į gražią parodą. Ši paroda skiriama Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos 100-čiui.

Sudėtingomis pandemijos sąlygomis pasikvietėme dailininkų ir iš Ukrainos. Šiandien, tokių įvykių sūkuryje negalime laikyti šių darbų sandėliuke, kol atsiras proga juos vėl pateikti lankytojų auditorijai. Su didžiausiu džiaugsmu dėkojame Šilutės  F. Bajoraičio bibliotekai, priėmusiai nedidelę, bet labai aktualią ukrainiečių dailininkų parodą bibliotekos pirmajame aukšte.

… ir karui prasidėjus Ukrainoje.

Ekspozicija veiks iki gegužės 1 dienos.   

Dailininkių laiškai iš Ukrainos

Skaitytojus norime supažindinti su dailininkais. Dar juos paprašėme parašyti mums laiškus. Manau, svarbu mums išgirsti ir pabandyti suprasti, ką jaučia menininkai, kurie skleidę tik gėrį aplinkui save, atsidūrė tokioje situacijoje…

Dailininkė Oksana Svižak iš Kijevo:

„Mano gyvenimas buvo padalintas į prieš ir po vasario 24 d. 5 val. Man paskambino sesuo ir pasakė, kad bombarduojamas Boryspilio oro uostas. Smegenys atsisakė tuo tikėti ir beviltiškai išstūmė mintį „prasidėjo“…

Tada ėmė skambėti draugai. Visi buvo sutrikę ir chaotiškai bandė suprasti, kas vyksta. Vyras pravėrė langą ir išgirdome sprogimus. Supratome, kad jie bombarduoja Žuliany, kitą netoli nuo mūsų esantį oro uostą…

Nuo to ryto praėjo 9 dienos. O atrodo, kad praėjo visas gyvenimas. Pastarąjį mėnesį gyvenome artėjančio karo šešėlyje. Bet aš, kaip ir daugelis, išvariau šią grėsmę. Tai atrodė tiesiog neįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje, Europos centre…

Spaudoje skaičiau aliarmo atvejų sąrašus, su draugais ir mokiniais aptarinėjome, kokia išpuolio tikimybė. Net sugalvojome kažkokius planus. Bandėme skaičiuoti tikimybę, bet paaiškėjo, kad tam visai nesame pasiruošę. Nei psichologiškai, nei fiziškai. Ir niekas niekada nebus pasiruošęs – tam neįmanoma pasiruošti.

Iš Kijevo išvykti neplanavome, todėl iš namų pasiėmiau tik pačius būtiniausius daiktus. Tada jie nuėjo į mano dailės studiją ir atėmė žuvį, vardu Matisas. Jei žinočiau, kad visiems laikams atsisveikinu su namais, dirbtuvėmis, paveikslais, visais man svarbiais daiktais, vyras nebūtų manęs iš ten ištraukęs, būčiau likusi verkti. Viltis sugrįžti vis dar gyvena manyje, nenoriu jos prarasti, bet ji tirpsta kiekvieną dieną…

Kitos dienos buvo skausmingos, kankinamos baimės ir miego stygiaus. Kiekvienas ukrainietis tiesiogine to žodžio prasme yra prilipęs prie telefono ekrano. Kas minutę žinoti naujienas, skambintis su artimaisiais ir draugais, žinoti, kad jie gyvi, palaikyti vieni kitus per socialinius tinklus, padėti vieni kitiems – tapo kiekvieno iš mūsų tikslu.

Mes nežinome, kurią savaitės dieną, skaičiavimas prasidėjo nuo nulio, nuo Rusijos puolimo Ukrainoje dienos: 1 karo diena, 2 karo diena, 3 ir 4… Per šias dienas buvo subombarduoti Charkovas, Kijevas, Chersonas, Černigovas ir daugelis kitų Ukrainos miestų.

Žuvo ir miršta civiliai Ukrainos gyventojai. Kasdien parašau, skambinu artimiesiems, bandau pasižiūrėti, kas aktyvūs socialiniuose tinkluose. Jei aktyvūs, vadinasi, gyvi. Kiekvienas iš mūsų tapo kariu, savanoriu, kažkas audžia kamufliažinius tinklus, kažkas kepa duoną ir renka maistą. Vakarų regionai pasitinka ir padeda apgyvendinti ukrainiečius, bėgančius iš pavojingų taškų. Skaitau ir klausausi draugų iš Charkovo ir Chersono pasakojimų. Man baisu, ką jiems teko ištverti! Bet daugelis lieka savo vietose, savo namuose ir butuose, aš galiu tik melstis ir padėti čia vietoje. Bijau užmigti ir nebepabusti. Dabar visoje Ukrainoje kaukia  sirenos. Nebėra nė vieno miesto, kuris būtų visiškai saugus.

Anksčiau planavau savo ateitį, žinojau, ką veiksiu šią savaitę, po mėnesio, vasarą. Dabar aš nežinau, kur būsiu rytoj…

Rašydama šias eilutes stengiuosi prisiminti visus šiomis dienomis vykusius įvykius. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad blogis gali taip sparčiai daugintis ir plisti. Karas neturi logikos ir empatijos. Esu tikra, kad jie nesustos tik Ukrainoje. Tai yra grėsmė visam pasauliui, visiems artimiausiems kaimynams.

Rusai užgrobė Zaporožės atominę elektrinę, užgrobė Černobylio atominę elektrinę, tai yra tiesioginė grėsmė taikai. Ir tik pasaulis gali juos sustabdyti, tik visi kartu.“ 

• Dailininkė Oksana Svižak mokėsi T. Ševčenkos valstybinėje dailės vidurinėje mokykloje, tapybos skyriuje, yra baigusi Ukrainos nacionalinę dailės ir architektūros akademiją, prof. V. Hurin‘o studiją. Nuo 2010 m. yra Ukrainos tapytojų sąjungos narė bei Kijevo nacionalinio technologijų ir dizaino universiteto dėstytoja.

Kita dailininkė – Irina Gresyk iš Zaporožės baigė Dniepropetrovsko valstybinę meno mokyklą ir Lvovo valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Ji yra Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos (NAUU) narė (1988 m.), Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos Zaporožės organizacijos pirmininkė bei nusipelniusi Ukrainos menininkė nuo 2006 m.

Dailininkė  Irina Gresyk rašo:

„Apie karo galimybę mus įspėjo ir Ukrainos kariniai ekspertai, ir tarptautiniai. Karas tarp Rusijos ir Ukrainos prasidėjo 2014 metais aneksavus Krymą, su agresija Donecke ir Luganske.

Plataus masto Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo įmanoma tik tyliai pritarus Rusijos žmonėms!

Šiandien, 2022 m. kovo 4-a – devintoji karo diena! Į mane kreipiasi dešimtys žmonių, menininkai iš įvairių pasaulio šalių, su kuriais kažkada buvau pleneruose, parodose, Meno projektuose, visų net iš matymo neprisimenu… Visi siūlo atvykti su giminėmis, draugais, pažįstamais.

Visas pasaulis su pasipiktinimu stebi, kaip Rusijos kariai sprogdina gyvenamuosius rajonus, vaikų namus, gimdymo namus Ukrainoje!

Ir tik rusai, net inteligentijos atstovai, rašo, kad „tai dviejų kaimyninių tautų susidūrimas“, pamiršdami, kad į suverenios Ukrainos valstybės teritoriją šaudo rusų tankai ir rusų kareiviai.

Ta pati „inteligentija“ kalba apie tai, kaip svarbu, kad artimieji ir jų pačių vaikai būtų gyvi ir sveiki!

O kaip ne savi?

Tik tyliai sutikus Rusijos gyventojams šis karas tapo įmanomas…

Putinas buvo įsitikinęs, kad per dvi savaites nugalės Ukrainą. Ir visas pasaulis manė, kad Ukraina silpna, ir po kelių dienų kris ant kelių.

Mūsų kariuomenės didvyriškumas, civilių gyventojų sanglauda sukrėtė pasaulį. Moterys ir vaikai išeina iš namų tik tada, kai „didysis brolis“ padega jų namus…

Mano brangūs draugai, kurie kviečiate mane su šeima ir draugais pas save, dėkoju jums visiems ir žemai lenkiuosi už jūsų užuojautą!

Aš noriu gyventi savo žemėje! Tikiu savo tėvyne!

Šlovė Ukrainai! Ukraina virš visko!“

Neseniai jie tapė mūsų ramų gyvenimą…

Štai tokiais žodžiais kalba žmonės, dar visai neseniai tapę mūsų ramų ir laimingą gyvenimą, važinėję ir vaikščioję atokiomis Šilutės gatvelėmis, lankęsi Mingės kaime, Nidoje, rezidavę Kintuose, Kintų meno rezidencijoje.

Dailininkas Ihor Vasilevskyj mums neparašė, jis gyvena Lucko mieste, kuris taip pat yra labai apšaudomas. Labai tikimės, kad jis yra gyvas ir sveikas.

Kviečiame aplankyti parodą. Jeigu kiltų noras paaukoti Ukrainai nuperkant dailininkų darbus,  prašome susisiekti su mumis el. paštu: kintai.arts@gmail.com. Auka bus pervedama į organizacijos Blue/Yellow sąskaitą.

Audra Juodeškienė, VšĮ „Kintai Arts“ direktorė