Šiemet sukako dvidešimt metų nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Ta proga pateikta daug skaičiavimų, vertinimų, kurių didžioji dalis susijusi su makroekonominiais rodikliais. O jie iš tikrųjų įspūdingi – kilo BVP, vidutinis darbo užmokestis, augo gyventojų perkamoji galia, eksportas. Tikėtina, kad prie šių rodiklių gerėjimo prisidėjo ir Lietuvos prisijungimas prie kito svarbaus darinio – euro zonos.

Euro zona – oficialus terminas, vartojamas kalbant apie ES valstybes nares, kurios yra įsivedusios eurą. Šiuo metu euras yra oficiali 20 iš 27 ES valstybių narių valiuta, kitos šalys – Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija – yra įsipareigojusios įsivesti eurą.

Tam tikrais atvejais valstybės narės gali išsiderėti išlygų ir susitarti, kad jos nedalyvaus tam tikrose politikos srityse. Bendrosios valiutos išlygą išsiderėjo Danija. Tapusi ES nare, ši šalis pasiliko savo ankstesnę valiutą. Kaip pastebėjo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega, nors ES šiuo metu yra 20 valstybių, įsivedusių eurą, euro zonos valstybių ratas daug platesnis. „Mes skaičiuojame iš viso 60 valstybių pasaulyje, kurios arba naudoja eurą, arba yra prie jo kažkaip pririšusios savo valiutų keitimo kursą. Ta erdvė yra gerokai platesnė“, – teigė jis.

Euras – antra dažniausiai naudojama valiuta pasaulyje

Tarptautinių mokėjimų eurais ir JAV doleriais procentinė dalis yra apytiksliai lygi ir euras yra antra pagal dydį pasaulio valiuta, kuria skolinamasi, skolinama ir sudaromi centrinių bankų rezervai. Tai praktiniai aspektai, bet ši valiuta tapo ir vienu iš europiečio tapatybės simbolių.

Tapdama ES nare, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, įsipareigojo įsivesti bendrąją valiutą eurą iš karto, kai tik atitiks konvergencijos kriterijus. Tiesa, įgyvendinti šiuos kriterijus pavyko gerokai vėliau nei planuota ir prie bendrosios valiutos zonos Lietuva prisijungė 2015 m. sausio 1 d. Eurą turime jau devynerius metus ir, pasak banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, kad ir kaip būtų, žvelgiant į vidutinį gyventoją, į vidutinį pensininką, į vidutinį darbo užmokestį gaunantį gyventoją akivaizdu, kad jų galimybės per šį laikotarpį pasikeitė tik į gerąją pusę.

Kaip tampama euro zonos šalimi?

Kad galėtų tapti euro zonos šalimi, ES valstybė narė turi atitikti konvergencijos kriterijus. Dėl šių privalomųjų ekonominių ir teisinių sąlygų buvo susitarta 1992 m. Mastrichto sutartyje, todėl joms prigijo „Mastrichto kriterijų“ pavadinimas. Tai kriterijai, pagal kuriuos vertinama šalių pasirengimo įsivesti eurą pažanga. Jie apibrėžiami kaip makroekonominių rodiklių rinkinys: kainų stabilumas, patikimi viešieji finansai, valiutos kurso stabilumas ir ilgalaikės palūkanų normos.

Mastrichto sutartyje nenustatyta jokio konkretaus tapimo euro zonos nare grafiko, valstybėms narėms palikta pačioms parengti strategijas, kaip įvykdyti būtinas euro įsivedimo sąlygas.

Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas bendrai sprendžia, ar eurą pageidaujančios įsivesti šalys atitinka tas sąlygas. Įvertinusios padarytą pažangą pagal konvergencijos kriterijus, abi institucijos paskelbia savo išvadas atitinkamose ataskaitose. Po to šias ataskaitas patvirtina Ekonomikos ir finansų reikalų taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir valstybių vadovais. Teigiamo sprendimo atveju galima pradėti euro įvedimo procesą.

Europos Centrinis Bankas

Europos Centrinis Bankas (ECB), vienas didžiausių pasaulio centrinių bankų, atsakingas už pinigų politiką ES šalyse, kur oficiali valiuta yra euras. ECB kartu su visų 27 ES valstybių nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. ECB ir eurą įvedusių ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie Maino.

Pagrindinė ECB užduotis – išlaikyti euro perkamąją galią ir užtikrinti kainų stabilumą euro zonoje. ECB įgyvendina euro zonos pinigų politiką, turi išskirtinę teisę leisti eurų banknotus ir vykdo kitas užduotis. Įgyvendindamas pinigų politiką, ECB vykdo atviros rinkos operacijas, bankams taiko privalomųjų atsargų reikalavimus ir suteikia einamąsias skolinimo (skolinimosi) galimybes.

Buvimas euro zonoje didina ekonominę valstybių narių tarpusavio priklausomybę. Euro zonos šalys naudojasi bendrąja valiuta ir visos vykdo ECB nustatytą bendrą pinigų politiką. Dėl bendrosios valiutos ir pinigų politikos prekybiniai ir finansiniai ryšiai tampa glaudesni. Dėl šios vis didėjančios ekonominės integracijos glaudžiau koordinuojamos ekonominės politikos strategijos.

Kad tarpusavio priklausomybė nekeltų euro zonos narėms bendrų ar konkrečių ekonominių sunkumų, nuo 1999 m. euro zonos valstybių finansų ministrai pradėjo rengti neformalius Euro grupės susitikimus, kuriuose aptaria klausimus, susijusius su bendra atsakomybe už bendrąją valiutą. Šiuose susitikimuose taip pat dalyvauja už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingas Komisijos narys bei ECB pirmininkas.

Kad euro zona veiktų sklandžiai, labai svarbu ne tik euro zonos valstybėms, bet ir visai ES. Nuo euro zonos, kuri yra pažangiausias Europos integracijos etapas, sėkmės labai priklauso ES ekonominės veiklos rezultatai. Tad atidi euro zonos priežiūra yra gyvybiškai svarbi siekiant, kad šis darinys taptų Europos ekonominio stabilumo ir pertvarkos pagrindu ir dabartinėms, ir būsimoms ES valstybėms narėms.

Pinigų muziejaus inf.