Devyniasdešimt trejų metų vainutiškė Ona Balandienė dar ir šiandien nestokoja judrumo ir gyvenimo džiaugsmo. Anot jos, baisu buvę visai neseniai, kai buvo … numirusi.

Vainutiškė Ona Balandienė neseniai atvertė savo gyvenimo 93-ią puslapį ir sulaukė artimųjų sveikinimų vardinių proga.

Iš gausios senolės Onos šeimos brolių ir seserų beliko tik keli. Bendraamžių kaimynų – taip pat nedaug, o ir likusieji nelabai beturi sveikatos vieni pas kitus svečiuotis. Dažniau užsuka jaunesni.
Onos dukra Birutė pasakoja: „Mamą buvo ištikusi klinikinė mirtis dėl kraujotakos sutrikimo. Triskart kas tris minutes nualpo ir vėl atsigavo. Griebiau, ką turėjau po ranka: pirmą kartą – brendžio, antrą – aspirino, kad suskystintų kraują. Atvažiavo greitoji, bet mama griežtai atsisakė važiuoti į ligoninę.
Vėliau kvietėme medikus į namus, buvo atlikti kraujo ir kitokie tyrimai. Kraujo tyrimas rodė didžiulį uždegimą, kraujospūdis šokinėjo nuo 70 iki 250. Mamai buvo skirta antibiotikų, mes ją gydėme įvairiais papildais. Jų nupirkome už kelis tūkstančius litų.
Manau, kad daug padėjo garsios žolininkės, bioenergetikės Ilzės Jansonės žolelės, jų mikstūros ir jos mistiniai užkalbėjimai. Tokiais dalykais anksčiau nelabai tikėjau. Dabar manau, kad nepriklausomai nuo to, ar žmogus jais tiki ar ne, visatoje kažkas vyksta daugiau negu žmogui duota suprasti…“
Ne tik Latvijoje garsi žolininkė yra parašiusi ir išleidusi 89 knygas su patarimais, kaip sveikai maitintis, kaip naudoti natūralią gamtos dovaną – vaistažoles. Net 39 knygos yra išverstos į lietuvių kalbą. Žolininkė jau ne kartą lankėsi Šilutės rajone ir savo patarimais apie sveiką mitybą dalijosi su šilutiškiais.
„Esu patikėjusi žolininkės rekomendacijomis. Mes galėjome ir nieko nedaryti, išvežti mamą į ligoninę ir, galbūt iš ten jos nebeparsivežti“, – sakė Onos dukra Birutė.
Ona gimė Juzefos ir Juozo Šepučių šeimoje, Lolytės kaime. Augo šeimoje tarp 16 vaikų – kartu su tėvais ne visi tilpdavo prie didžiulio trobos stalo. Tik paūgėję vaikai eidavo tarnauti. Septynerių metukų Ona jau tarnavo – prižiūrėjo vaikus Pajūriškių kaime. Kaip elgtis su mažyliais, buvo išmokusi tėvų namuose. Skaityti, rašyti išmoko pati, o siūti nusižiūrėjo iš brolio. Vėliau jaunajai siuvėjėlei neliko laiko tarnauti, vietoj vaikų auklėjimo skubėdavo prie siuvamosios. Audinį nusipirkusios pas siuvėją skubėjo ne tik kaimo moterys, kelnių, kostiumų reikėjo vyrams. Net kailinius mokėjo siūti.
„Mano siuvimo mašina labai gerai siuvo. Kaimynas Antanas Balandis iš Balandiškių kaimo atnešė batus, norėjo, kad juos apsiūčiau. Susidraugavom. „Šliūbą ėmėm“ Vainuto bažnyčioje. Aš vyrui pasiuvau kostiumą, jis man – batelius“, – pasakoja senolė.
Vestuvių nekėlė, buvo neseniai palaidoję Antano tėvą. Taip jau nutiko, kad pradėjęs draugauti su Ona Antanas Balandis paprašė jos slaugyti ant lovos gulintį tėvą. Ona sutiko, slaugė kelerius metus, o jam iškeliavus Anapilin, jaunieji „po šliūbo“ liko gyventi Balandiškės kaime, Antano tėvų sodyboje. Antanas buvo darbštus, mokėjo ne tik batsiuvio amatą – kartu su tėvu eiguliu eidavo į mišką nuo mažų dienų. Pamilo mišką ir vėliau visą gyvenimą liko ištikimas dviem mylimosioms: Onai ir miškui.
„Labai gražiai sugyvenom, visada mylėdami, vienas kitą suprasdami. Iš Balandiškės kaimo pirmieji parėjome gyventi į Vainuto miestelį. Pirmieji pasistatėm namą dabartinėje Tauragės gatvėje. Tada čia dar buvo laukai. Pasistatėm, pasodinom sodą. Mes pasenom, sodas senstelėjo, ne visos obelys beišliko. Vyras po insulto atgulė ant lovos. Slaugiau 8 metus. Liga jį padarė piktesnį, bet aš užbučiuodavau, kad jis užmigtų…“, – pasakoja Ona.
Vyras Antanas iš darbo grįždavo vėlai, pavargęs mėgo paskaityti laikraštį ir – į lovą. „Saugojo mane“, – sako senolė, užsimindama, kad vyras ja ypač rūpinosi. Juk kur tai girdėta: ne tik maistą pirkdavo, rūbus, net liemenėlę parūpindavęs. Ona šmaikštauja, kad tai nebuvę lengva, nes jos krūtys visada buvusios tokios, kad liemenėlės bet kur nerasi…
Kai Antano jaunesnioji sesuo susilaukė šeimos pagausėjimo, Ona į savo vyrą ne tik meiliau, bet ir priekaištaudama žvalgėsi. Šeima 10 metų gyveno darniai, tačiau be vaikų. Netrukus porą pradžiugino ilgai lauktoji dukra Birutė. Nors šeima pagausėjo, Ona vis tiek suspėdavo visur. Namai prižiūrėti, kieme – gėlynai ir pilna įvairiausių paukščių, iš kurių plunksnų ji siūdavo patalus. Vargu, ar rasis vainutiškis, neprašęs Onos ko nors pasiūti. Kol jėgos leido Ona talkino ir vyrui eiguliui, eidavo į kirtimus, dirbo kituose baruose.
Ir dabar senolė turi rūpesčių, tik jie šviesūs, kaip ir ji pati.

Laima PUTRIUVIENĖ