Sueiga pas Martyną Jankų prasidėjo vydūniečių perleistos Vydūno knygos sutiktuvėmis senojoje daržinėje. Pro kiaurą stogą, sienų plyšius besiskverbianti šviesa tapo įkvėpimo šaltiniu profesionalių dailininkų plenero dalyviams. Daržinėje paminėjo Elzės Jankutės 120-ąsias gimimo metines. Kiaura kaip rėtis daržinė apsaugojo nuo vasaros liūties ir tapo netradicine scena profesionaliems atlikėjams.

Sueiga pas Martyną Jankų.

Knygos sutiktuvės
Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, sveikindama sueigos dalyvius, pasidžiaugė, kad M. Jankaus sodybos kiemą žinojo šviesuoliai daugiau kaip prieš 100 metų, tebežino jį ir šiandien.
„Laba pavakarė“, – sueigos dalyvius pasveikino Vydūno draugijos garbės pirmininkas, Pagėgių savivaldybės garbės pilietis dr. Vaclovas Bagdonavičius. Sueigos dalyvių būryje buvo ir Pagėgių savivaldybės garbės pilietė dr. Silva Pocytė.
Vydūno knygelė „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ buvo išleista Vokietijoje, kaip ir kitos 5 Vydūno 1947-1948 m. pasirodžiusios knygelės. Vydūniečių perleistos knygelės pratarmę parašęs dr. V. Bagdonavičius sakė, kad Vydūnas buvo labai tikslus, nurodydamas knygos leidimo datą. „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“ vokiečių kalba išėjo 1947 m., o spausdintoje lietuvių kalba įrašyta: „1948 m. Joninės“.
Kalbėdamas apie leidinį, dr. V. Bagdonavičius pastebėjo paradoksalią situaciją: „Pirmąją lietuvišką knygą, išleistą 1547 m., galime pavartyti. Ne kopiją, bet originalą, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekoje. K. Donelaičio „Metai“ įvairiomis pasaulio kalbomis yra pasklidę po pasaulį, tačiau Vydūno, bene paskutinioji Tižėje atspausdinta lietuviška knyga, panašu, kad yra dingusi amžiams – tai Vydūno traktatas apie žmonijos sąmoningumą, išspausdintas Tilžėje 1941 m.
Politiškai nepatikimu laikytas Vydūnas negavo leidimo knygą platinti. Atspausdintas knygos tiražas kelerius metus buvo saugomas spaustuvėje, o kelios knygos, buvusios pas Vydūną, pradingo karo keliuose“.
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“ yra paskutinioji Vydūno knyga – studija apie XVIII amžiaus būrų dainiaus nemirtingąją poemą su keliomis Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis, sukurtomis „Metų“ 1940-ųjų leidimui. Pasak V. Bagdonavičiaus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skirtingu laiku gyvenančius K. Donelaitį ir Vydūną siejo tik tai, kad jie yra prūsų ir Mažosios Lietuvos raštijos atstovai. Nors ir ši sąsaja yra reikšminga, tačiau literatūrinio palikimo mažlietuviai priklauso ne tik skirtingoms epochoms, bet ir skirtingiems pasauliams.
K. Donelaitis mus patraukia turtinga, vaizdinga kalba, realistiškai piešiamų vaizdų sodrumu, meistriškai perteiktu XVIII a. lietuvininkų valstiečių gyvenimu. Vydūnas, kaip literatūros kūrėjas, yra filosofinės dramos, misterijos žanro puoselėtojas, kalbąs simboliais ir alegorijomis. Viena svarbiausių knygos idėjų yra tautiškumo ir žmogaus sąsajos. Knygelė ir šiandien nėra praradusi švietėjiškos savo vertės, padeda geriau suvokti K. Donelaičio kūrybos prasmę, aktualumą tiek praeityje, tiek dabar.
Bitėnų kapinaitėse
Ir šiemet pratęsta graži tradicija pagerbti M. Jankaus ir jo bendražygio Vydūno bei kitų iškilių krašto žmonių atminimą Bitėnų kapinaitėse. Taigi, po knygos sutiktuvių visi patraukė į Bitėnų kapinaites. Ant Martyno Jankaus, Vydūno kapų gėlių padėjo Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Vydūno draugijos nariai, pagarbą atidavė kiti sueigos pas Martyną Jankų dalyviai. Gėlių padėjo, uždegė žvakių ir tylos minute pagerbė ir kitų atgulusių šiose kapinaitėse iškilių šio krašto žmonių atminimą.
Vydūnietis dr. V. Bagdonavičius tarė: „Ačiū, Martynai Jankau, už tai, ką mums palikai“, o į valdžios bei kultūros atstovus kreipėsi išreikšdamas viltį apie simbolinį paminklą Mažosios Lietuvos didžiavyrių vardams įamžinti. Pagėgių savivaldybės meras V. Komskis sakė, kad atminimą įamžinti padės įgyvendinamas tarptautinis projektas.
Valanda Elzei Jankutei
Sugrįžusiems į daržinę M. Jankaus muziejaus direktorė L. Burzdžiuvienė, priminusi, kad liepos 23 d. Australijoje mirė Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vaikaitis Endrius Kristupas Jankus, pakvietė jo šviesų atminimą pagerbti tylos minute.
Senojoje daržinėje paminėtos Elzės Jankutės 120-osios gimimo metinės. Senojoje spintoje puikavosi 2005 m. Ievos Jankutės padovanotas jos tetai Elzei priklausęs tautinis lietuvės kostiumas. Muziejaus direktorė išsamiai, puslapį po puslapio pasakojo Ievos Jankutės tetos ir krikšto mamos Elzės gyvenimą, kuriame daugiausia vietos buvo skiriama svarbiausiems tautos identiteto dalykams.
Elzei Jankutei teko sunki dalia savo jaunesniems broliams ir sesėms atstoti anksti mirusią mamą, tapti Martyno Jankaus veiklos gynėja. Ji ne kartą slapta gabeno pinigus į Karaliaučių besiformuojančiai kariuomenei ginklams pirkti, buvo nuolatinė Rambyno švenčių organizatorė. 1944 m. su šeima iškeliavo į Vokietiją, vėliau emigravo į Torontą (Kanada). Aktyviai dalyvavo lietuvių tautinėje veikloje, įrašė į plokštelę mažlietuvių dainų, atkūrė šiupinio tradiciją, įkūrė Mažosios Lietuvos moterų draugiją, jai vadovavo. Į suėjimus, vakarones eidavo pasipuošusi tautiniu lietuvės kostiumu, kurių turėjo net kelis. Net namie vilkėjo, jei ne visą, tai bent tautiniais raštais austą sijoną.
Toronte iškilmingai minėtas jos 90 metų jubiliejus. Elzė Jankutė mirė 1985 m., sulaukusi 91-erių. Net į paskutinę kelionę buvo aprengta gražiausiu tautiniu lietuvės kostiumu. Elzės Jankutės nekrologe buvo įrašyti prasmingi žodžiai: „Aš apdainuočiau Lietuvos šalį, žmogaus kiemelį, pono dvarelį, aš surašyčiau tas mūs dainas, kurios be rašto nyksta ir mainos. Aš parodyčiau, jog mūsų tauta tebėr dar gyva, nors ir užgauta“.
M. Jankaus muziejaus direktorė L. Burzdžiuvienė išreiškė viltį, kad ateityje rasis atskiras leidinys Elzei Jankutei – tautosakos rinkėjai, etnokultūros ir lietuvybės puoselėtojai.
Vėliau sueigos dalyviai buvo pakviesti į Mažosios Lietuvos paveikslų galeriją po atviru dangumi, kur atidengti plenero dalyvių kūrybiniai darbai. Apie savo kūrinius kalbėjo darbų autoriai, apie autorius – plenero vadovas Darius Straigis.
Mero padėkos
Ypatingos dovanos – švelniai mažosiomis rambyniukėmis vadinamos Amžinosios Rambyno kalno knygos suvenyrinės kopijos – įteiktos už nuopelnus ir meilę Pagėgių kraštui muziejaus direktorėms: buvusiai – Giedrei Skipitienei ir dabartinei Liudvikai Burzdžiuvienei.
Padėkos raštai bei saldžios Rambyno bitelių suneštos dovanos atiteko tarptautinio plenero vadovui Dariui Straigiui ir plenero dalyviams.
Sueigą užbaigė koncertas – poetinė impresija „Metų“ šviesoje. K. Donelaičio laikus primenančią atmosferą kūrė, jo portretą piešė ir gyvenimo keliais vedžiojo Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė, šio krašto liaudies dainų padainavo ir dainuoti kartu kvietė Liudas Mikalauskas, pritariant klarnetininkui Valdui Andriuškevičiui.

Laima PUTRIUVIENĖ

Sueigoje pabuvojo Pagėgių garbės pilietė dr. Silva Pocytė.

Plenero dalyvę jaunąją menininkę Mildą Žemaitienę iš Kazlų Rūdos kūrybai inspiravo Rambyno vaizdai.

Lenkės Agnieszkos Rogoz plenero darbas.

Sueigos dalyviai padėjo gėlių, uždegė žvakeles.

Sueigos dalyviai įsikūrė senojoje daržinėje.