Stovyklautojai Bikavėnuose mokėsi senųjų amatų
Dvi dienas Senųjų kaimo tradicijų centre, Bikavėnuose, klegėjo vaikų šurmulys. Per dvi dienas stovykloje pabuvojo ir tautinių amatų mokėsi beveik 300 Šilutės rajono vaikų ir juos lydėjusių mokytojų. Daugiausia vaikų (apie 150) buvo antrąją dieną. Amato mokė 10 meistrų.
„Sulaukėme bikavėniškių, gorainiškių, žvingiškių, atostogauti į mūsų rajoną pas senelius atvykusių vaikų iš įvairiausių miestų, miestelių. Amatų stovykla susidomėjo gausus būrys vaikų, atostogas leidžiančių Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos vasaros stovykloje. Ypač smagu matyti smalsius miesto vaikų veidus – juk kai kurie, kaip sakoma, auga „ant brūkio“, neturi kaime gyvenančių senelių. O kiek džiaugsmo patyrė liesdami senuosius eksponatus, ypač patiko pagulėti medinėje lovoje. Ne tik pagulėti, bet ir pašokinėti“, – pasakojo Senųjų kaimo tradicijų centro direktorė Marytė Eugenija Matevičienė.
Centro vadovė skuba pasidžiaugti stovyklautojais ir, žinoma, savo kaimo šeimininkėmis: „Antanina Girdžienė kartu su Bikavėnų pradinės mokyklos talkininkais patiekė šaltibarščių su karštomis bulvėmis, gardaus šiupinio. Zita Gečienė parūpino naminio pyrago“, – dėstė M. Matevičienė. Ruošiantis priimti stovyklautojus darbų netrūko centro darbuotojams Indrei Norkaitytei, Violetai Bagdonaitei, Albinui Matevičiui.
Stovyklautojai domėjosi Kazio Budrio muzikos instrumentais, kuriuos profesionalus muzikantas leido ir išbandyti. „Koks buvo koncertas! Švilpė net plunksnomis…“– pasakojo koncerto klausiusieji.
Šilutiškis Dovydas ant drobės nutapė lenktyninį automobilį, o jo bendraamžė Agnė – širdį. Kamilė ir Kornelija tapė ant beržinių lentelių saulėlydžius. Piešti vaikams – jokia naujiena, tačiau tapyti ant kartono, medžio ar net akmens – nauja patirtis. Juolab kad piešti galėjo atsisėdę pievoje, klausydamiesi virš galvų kalenančio gandro, iš toli ataidinčių, ne kiekvienam miesto vaikui pažįstamų, kaimo garsų.
Vijo juostas, suko sviestą…
Viktorija Jurkšaitienė mokė, kaip nuvyti spalvingas juostas. Juostas vijo prisirišę prie medžio ir apsirišę per liemenį, kiekvienos spalvos siūlą pervėrę vis per kitą lentelę. Šiam amatui išmokti prireikė kantrybės ir kruopštumo. Vaikai sakė, kad spalvingas juosteles dės į skaitomas knygas perskaitytam puslapiui pažymėti.
Ne tik miestiečiai, bet ir kaime gyvenantys vaikai ne visi žino, kaip anksčiau buvo sukamas arba mušamas sviestas. Vaikus ypač masino sviestmušė, įdėta į naujutėlaitį vežimaitį. Vaikai sviestą suko suko ir sunerimo – procesas sustojo. Atskubėjusi centro direktorė Marytė Eugenija Matevičienė nuramino: „Vaikai, ne į tą pusę sukate…“
Apyrankes iš spalvingų karoliukų vėrė ne tik mergaitės, bet ir berniukai, prisipažinę, kad jas mielai patys nešios.
Vaikams patiko mokytojo Aurimo Liekio lipdymo iš molio pamokos. „Čia mano varna“, – džiūgavo septynmetė Dominyka, nešdama savo darbelį į parodą.
Prie Senųjų kaimo tradicijų centro pastato puikavosi ilga eilė paveikslų. Tai Valentinos Vingienės kryželiu siuvinėti kruopštūs ir spalvingi darbai. Ponia Valentina jau ne pirmus metus moko stovyklautojus siuvinėti kryželiu, kaskart pasidžiaugia vaikų nagingumu. Greta jos įsitaisiusi devintokė vainutiškė Paulina, siuvinėjusi boružę, sulaukė ypatingų siuvinėjimo kryželiu meistrės pagyrų.
Kryželiu siuvinėti mokėsi ir berniukai. Kruopštumu išsiskyrė Karolis, siuvinėjęs abi amatų stovyklos dienas ir pelnęs aktyviausiai dirbusio stovyklautojo apdovanojimą. Jis ir prie sviesto sukimo buvo pirmas ir, kaip ir kiti stovyklautojai, įgūdžius ir žinias tobulino žiūrėdamas vaizdo juostą apie senuosius kaimo amatus. M. E. Matevičienė džiaugiasi, kad centras yra paruošęs filmuotos medžiagos apie visus senuosius amatus, pavyzdžiui, apie mezgimą galima sužinoti pradedant nuo to, kaip avių vilnos kerpamos.
Visi stovyklautojų sukurti darbai papuošė Senųjų kaimo tradicijų centro erdves.
Didžiausias šurmulys kilo, kai į stovyklautojų kiemą arkliu kinkytu vežimaičiu įsuko bikavėniškis Jonas Eglynas. Jį kaip bitės medų apspito vaikai, net jaunoji kumelė Bėrė ėmė baidytis. Mokytojai vaikams pasiūlė į eilę išsirikiuoti – nutįso ilga eilė. Vyresnieji šypsojosi – kur tokių eilių šiandien bepamatysi.
Stovyklautojai mokėsi amatų, linksminosi ir buvo sočiai pamaitinti. „Pietums valgėme fantastišką košę“, – gyrė šilutiškė Guoda, suminėjusi į košę patekusius produktus: perlinės kruopos, pupelės, mėsa, padažas.
Laima PUTRIUVIENĖ