Ji gyvena Šilutėje, sausį sukaks 51-eri metai. Turi sūnų ir dukrą. Įveikė kraujo vėžį (leukemiją), ištvėrė 8 operacijas, po 18-os nesėkmingo šeimyninio gyvenimo metų išsiskyrė su vyru. Gydytoja ją apibūdino: „Esi išskirtinė išrinktųjų sąraše“.

Tamsūs plaukai jau gula ant pečių. Šypsena nedingsta nuo jos skoningai paryškinto veido, rankas puošia žiedai, nagai žvilga sutvarkyti pagal paskutinį mados žodį. „Aš esu laiminga, gyvenimas – didžiausia ir brangiausia dovana“, – sakė ji.
Pasiklausykime jos, kurios pavardės ir vardo dėl suprantamų priežasčių „Pamarys“ neviešina.

Liga – tai postūmis keistis

Reikia keistis pačiam, o ne keisti aplinką. Kai susirgau leukemija (kraujo vėžiu), buvo duotas vienas procentas, kad išgyvensiu. Po tos žinios eina aštunti metai. Liga atsitraukė. Savo gyvenime pakeičiau viską. Viską! Tai tarsi sudėliota į stalčiukus. Išsiskyriau su vyru. Pakeičiau požiūrį į save kaip moterį. Ne viską darau pati – su šalia esančiais dalinuosi ne tik darbais, bet ir šypsenomis, gerumu. Visiškai kitoks mano požiūris į savo sveikatą, vidinį pasaulį. Labai branginu artimuosius, draugus, pažįstamus.
Išmokau atsiriboti nuo blogų žinių, neigiamos informacijos. Neskubinu įvykių, procesų, net jei atrodo, kad gyvenimas tarsi sustoja, kad jau pabaiga, tačiau išeitis – atsitraukti ir viską susidėlioti neskubant. Tikėjau gydytoju, Dievu ir savimi. Ir nepasidaviau, nes jeigu būčiau įjungusi kitą mechanizmą, vargu ar būčiau išgyvenusi tiek metų. Reikia pakeisti požiūrį ne į mirtį, bet į gyvenimą. Tai esu pasakiusi dar dirbdama laidojimo namuose, tie žodžiai buvo iš suvokimo, bet ne iš išgyvenimų.
Kai pajunti šalia mirtį, atsiranda tikrasis gyvenimo suvokimas.

Gyvenimas nelepino

Esu kilusi iš kaimo, iš paprastos šeimos, kurioje per 20 metų slaugytas paralyžiuotas mano brolis. Man visuomet teko pakovoti už save. Stresų buvo daug. Nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, tai slėpiau nuo aplinkinių. Liga artėjo – jaučiau, mat turiu nuojautą. Daug metų nuolat gydausi, kasmet tenka kokį auglį išsioperuoti, vienas galėjo paralyžiuoti pusę veido, išoperuota skydliaukė, aštuonios narkozės, 8 operacijos. Vis kas nors išlenda, diagnozavo dar vieną nepagydomą ligą.
Tačiau grįžtu prie pradžios – mane nusėjo mėlynėmis. Kadangi teko iškęsti didelį skausmą, maniau, kad infarktas. Baisus pilvo skausmas. Tų mėlynių atsirasdavo ir anksčiau. Ėjau pas šeimos gydytoją. Sako, tai dėl aukšto kraujo spaudimo. Tačiau mano nuojauta diktavo kitą žingsnį – nuvykau pas onkologą.
Niekas dabar nepasako, kad esu panaši į ligonę. Aš to nerodau. Rūpestingai apsirengiu, susišukuoju plaukus, jie jau ilgi, siekia pečius, o juk po procedūrų buvau likusi be plaukų. Pasidažau, pasipuošiu žiedais, angeliuko formos pakabuku, kurį nešioju visą laiką, labai prižiūriu rankas, nagus. Kas mano viduje – kas kita. O išvaizda? Už ją ir nuolatinę šypseną sulaukiu komplimentų. Jeigu būčiau leidusi šiai ligai užvaldyti mane, tai ji mane būtų ir pasiėmusi.
Mano liga prasidėjo, kai tėtį pakirto prostatos vėžys. Man reikėjo lipti laiptais, o aš nepajėgdavau užkopti į butą pirmajame aukšte, trūkdavo oro, atimdavo kojas. Tuomet mamai ir pasakiau, kad man kažkas negerai. Sako, padejuosi ir praeis. Tačiau atlikus kraujo tyrimą, per parkelį į namus nuo Šilutės ligoninės ėjau pusantros valandos. Vyras buvo nuo to „nusiplovęs“. Namuose sulaukiau skambučio, kad su krauju kažkas nenormalaus – ten nėra nieko, ko turėtų būti… Išvažiavau į Klaipėdą pas onkologus. Gydytojai patvirtino – leukemija. Išsyk į ligoninę. Tyrimai, chemoterapija. Po savaitės juokauti nebegalėjau. Nuslinko visi plaukai. Nekilau iš lovos, atėmė rankas, kojas. Seselė patarė, kad turiu labai daug dirbti su savimi, neleisti blogoms mintims užvaldyti, dar malda iš širdies, tikėjimas…

Sesers parama

Vaistų nekompensavo, kaip ir dabar, nes leukemiją išgydo labai retai. Esu dėkinga savo seseriai, kuri jau daug metų gyvena užsienyje. Ji pirko vaistus – 4200 litų kas pustrečio mėnesio. Tokia buvo kaina. O dar vaistai skrandžiui, nuo pykinimo ir kiti. Dar kelionės. Bandėme skaičiuoti – ketveri gydymosi metai iš viso kainavo per 60 tūkstančių litų.
Vieną chemoterapiją užbaigus, gydytojas pasako, kad tikisi, jog kitai gal atvažiuosiu. Po to kas pustrečio mėnesio vaistai, atsiranda žaizdų nosyje, burnoje, gleivinėje, išpursti nuo vaistų kaip šaltienos kalnas, svoris padidėja 6-7 kilogramais, po mėnesio imi atsigauti. Kai pradedi gerti vaistus, temperatūra pakyla, nukrenta, viduriuoji, pykina ir vemi, baisūs galvos skausmai. Nenusakomų pastangų prireikdavo pakilti iš lovos, kad išsivalyčiau dantis. Ligoninėje 15 dienų visai nieko nevalgiau. Vien garsas, kad atvežamas maistas į palatą, man sukeldavo pykinimą. Mama, brolio draugė bandydavo nors ką man patinkančio pagaminti ir atveždavo, tačiau mane pykindavo vien nuo garso tą induką atidarant. Labai norėdavau išsivalyti nors dantis. Tai pavykdavo pabudus 5 valandą, 15 minučių trukdavo atsisėsti lovoje. Širdis stoja, nesugebi nuleisti kojų, dantų šepetuką laikydavau abiem drebančiomis rankomis. Dantis išsivalydavau per 3 valandas. Liga man padėjo suprasti, kokie geri mano artimieji, kurso ir kiti draugai, pažįstami. Susirgau studijuodama universitete, buvau antrame kurse. Baigiau studijas – turiu socialinio darbuotojo diplomą.
Pastarieji ketveri metai gal ir lengvesni, bet nuolat teko operuoti tai vieną, tai kitą auglį, tai dar ką. Tai dirbau, tai – ne, pastaruosius metus esu Darbo biržoje registruota bedarbė. Turiu minčių parašyti knygą. Darbas? Šilutėje daug kas žino mano ligą, kam reikia sergančio darbuotojo?.. Teko su tuo susidurti, tačiau išmokau ant nieko ir už nieką nepykti. Negali teisti žmogaus, nepavaikščiojęs jo batais. Žmonių yra gerų, keistų, blogų. Rašykite spaudoje apie gerus žmones, jų gerus darbus. Nerašykite piktų komentarų, nelinkėkite blogo – tai sugrįš kirviu, bumerangu.

Su angelais

Kai sirgau, sūnus mokėsi Šilutės žemės ūkio mokykloje. Man nuolatos perpildavo kraują. Buvo atėję iš kraujo centro pažiūrėti, kas aš tokia esu, kad tiek jaunimo, sūnaus draugų, davė kraujo.
Kažkodėl visi ėmė nešti man dovanų angelus. Kai pati vėliau išsinagrinėjau, pasirodo, esu angelo tipo žmogus. Vienas draugių padovanotas pakabukas su angeliuku visada su manimi. Susirgusi pasižadėjau padaryti tris darbus: išgyventi, pasidaryti tatuiruočių ir išmokti vairuoti motociklą. Du padariau: išgyvenau ir pasidariau tatuiruočių, ant peties ištatuiruotas irgi angelas, o ant rankos – mano žodžiai.

Kiekvienam tegaliu pasakyti: niekas už tave nepersirgs tavo ligų, neišgyvens tavo skausmų, neišsidžiaugs tavo džiaugsmų – viską savo gyvenime gali padaryti tik tu pats.

Aš savimi didžiuojuosi. Būna dienų, kai noriu trankyti galvą į sieną. Būna ašarų. Ginčiau Dievą į medį, jeigu sakyčiau, kad esu nelaiminga. Viena draugė paskambina nupirkusi bilietus į spektaklį, kita – į kitą teatrą, trečioji pakviečia kartu į baseiną. Aš dabar padedu „Carito“ organizacijai prie bažnyčios. Šie metai man buvo nelengvi – buvo operacijų, turiu pratintis prie naujos ligos naujo gydymo. Neapleidžia skausmas. Žmonės turi žinoti, kad ne visiems viskas lengvai duodama, ne viskas yra taip gražu, kaip atrodo iš šono.
Prisimenu, dėl vaistų labai priaugau svorio. Svėriau gal 160 kilogramų. Plaukai ėmė ataugti garbiniuoti kaip ėriuko. Tokia storulė su tokia šukuosena… Stoviu prekybos centre eilėje, moteris žiūri ir klausia, kaip tokius plaukus užsiauginti. Atsisukau: „Reikia susirgti vėžiu…“
Nusprendžiau keltis 6 val. ryto ir vaikščioti pylimu palei Šyšą. Kaip buvo sunku nulipti laiptais… Vaikščiojau beveik metus! Tačiau turiu problemų su kaulais ir sąnariais – vaikščioti nebegaliu, nors kartais išeinu. Labai daug skaičiau ir tai man padėjo. Psichologai? Kai susergi, tau pasako diagnozę. Viskas. Šeštoji chemoterapija buvo sunkiausia. Vėliau vadinamosios sausosios chemoterapijos. Vėliau – išsikapstymas. Tyrimai – kas pusę metų ar dažniau. Man neskyrė neįgalumo, negaunu tokių išmokų, nes… gražiai atrodau, šypsausi, mano nagai gražiai nulakuoti. Bandysiu dar kartą, jeigu prašymą vėl atmes, skųsiu.
Mano gyvenimas – tarsi filmas, kartais bandau atsukti juostelę. Su laiku pasimiršta skausmas, jį padengia kiti potyrių sluoksniai. O juk tuomet ligoninėje, jeigu būčiau pajėgusi, būčiau šokusi pro langą. Tai turi iškęsti ir vėžiu sergantys vaikai!
Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ