… ir tuo viskas pasakyta. Intravertė, neieškanti bendravimo kiekybės, bet vertinanti bendravimo kokybę, giliai pasinerianti į savianalizę, gebanti girdėti, suprasti pašnekovą, 100 procentų savęs atiduodanti problemai spręsti. Ir dar daugybę tvirto charakterio savybių gyvenimas įbraižė Almos asmenybės projekte. Pirmuosius asmenybės pamatus klojo tėvai, kol Alma gyveno jų namuose, kitą 20–metį kūrė pati save, o dabar, džiaugiasi, – kiek daug dvasios investicijų grįžta iš jos vaikų. Prisimindama, kad jos tėvų namuose netrūko gėrybių, kurių nenusipirksi jokiose parduotuvėse, neišmoksi jokiuose universitetuose, tokius namus sukūrė ir su savo mylimu vyru Antanu.

Alma Šilutėje gyvena trisdešimt metų. „Šį kraštą suvokiu protu“, – pripažįsta Alma, tuoj pat pridurdama, kad jos jausena Vainute, Žemaitijoje.

Jubiliejinės draugų dovanos  praveria jaukią prisiminimų skrynią. Vienas dovanotas paveikslas primena pirmąją vaikystės svajonę būti balerina. Vėliau svajota, planuota tapti rūbų dizainere. Svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, tuomet Vainute nebuvo panašių būrelių. Mokykloje visi dalykai sekėsi labai gerai, tačiau piešimas, braižyba, istorija buvo tie arkliukai, kuriais ir dabar per gyvenimą keliauja su pasimėgavimu. Tėvų namus prisimindama su meile, daug gražių žodžių negaili šviesios atminties  tetai, buities darbų mokytojai Kazimierai Vytuvienei,  išmokiusiai Almą ir jos dvi seseris siūti, megzti, virti, konservuoti. Išmokti dalykai pečių neslėgė. Alma kūrė savo aprangos stilių, 25 metus pati sau siuvosi ar mezgėsi rūbus, kurių negalėjai rasti jokiose parduotuvių lentynose.

Po studijų Vilniuje neilgam liko džiaugtis gyvenimu ir darbu Trakuose. Žemaitei šis kraštas nelipo prie širdies, o ir likimas šliūkštelėjo skaudžių išgyvenimų taurę. Po jų reikėjo atsitiesti. Buvo du pasiūlymai: dirbti Tauragėje  vyr. architekte ar Šilutės vykdomajame komitete architektų grupėje. Pasirinko Šilutę. Dirbo puikioje architektų komandoje. Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjus pertvarkai kūrybingos architektų grupės neliko, visi buvo „išmesti į darbo rinką“. Koks buvo tas pirmasis savarankiškas  projektas „išmesto į darbo rinką“ architekto, Alma jau nepamena, tačiau ir dabar nemalonus jausmas apima prisiminus, kaip sunku buvo užsakovui pasakyti atlikto darbo kainą. Kūrybiniam žmogui kalbėti apie atlikto darbo kainą tuomet dar buvo nelengva. Netrukus su buvusiais kolegomis įkūrė UAB „Schema“, (kitąmet sukaks 25–eri metai), kuri vėliau pavadinta į „Nemuno deltos projektai“. „Per tą laiką pakito tik pavadinimas, o kolektyvas išliko bemaž tas pats“, – džiaugiasi projekto vadovė Alma Čepienė. Komandoje dirba architektai, inžinieriai, geodezininkai. Iš pradžių projektavę gyvenamuosius namus, sodo namelius, dabar orientuojasi į didelius visuomeninės paskirties objektus. Vienas iš paskutinių įdomesnių ir daug jėgų pareikalavusių objektų – Šilutės gaisrinė.

Pasak Almos, architekto darbas nėra lengvas moters pečiams, dažnai prireikia storos „skūros“. Jau pamirštas laikas, kai architekto darbas buvo įsivaizduojamas su pieštuku rankose prie braižymo lentos. Iki šiol jau buvo du didieji virsmai: pirmas, kai vietoj robotronų bei pieštukų ant darbastalių atsirado kompiuteriai; antras, kai nuo plokščio pereita prie tūrinio vaizdo. Naujovės,  bendravimas su užsakovais – kasdienybė.

Pasak Almos, architektas turi išmanyti visas gyvenimo sritis: mediciną, kultūrą, švietimą, sportą, turizmą ar žemės ūkį. Todėl įprasta situacija, kai tenka užsakovui padėti suvokti jo paties norus ir vizijas. Almai skaudu,  kad į architektūros kokybę dar nėra žiūrima su pagarba, tam neskiriama investicijų. Užsakovui projektas dažniausiai tėra techninių reikalavimų rinkinys, o architektas iš to turi sukurti kokybišką visumą – vientisą, integralią,  kokybišką, aplinkoje derančią architektūrą. Anot architektės, kad ir koks geras bebūtų mūras – tai dar ne architektūra.

Kalbėdama apie savitą ir gražią mūsų miesto architektūrą, kaip pavyzdį nepagarbos architektūros kokybei pamini „metalinio sandėlio“ statybą vienoje iš reikšmingiausių miesto vietų, kurioje stovi bene gražiausi Šilutės mieste katalikų bažnyčios komplekso pastatai. Sako, jau geriau, nugriovus sovietinius autobusų parko statinius, būtų likusi aikštė,  kol ateis supratimas, ko mums čia labiausiai reikia.

Laisvo laiko lieka nedaug, todėl jį organizuoja vadovaudamasi principu – išorinė tvarka lemia ir vidinę tvarką. Susitvarkiusi namus, mielai prisėda su knyga rankose ar tiesiog gėrisi gamtos vaizdais. Nenustembu išgirdusi, kad pro architektės namų langus nesimato nė vieno namo, nė vieno stogelio…

Alma pripažįsta, kad ruduo su savo spalvomis, kvapais, ramybe – jos mylimiausias metų laikas. Gamta jai padeda susigrąžinti išeikvotą energiją, kuri tarsi geros kavos gurkšnis atkuria vidinį balansą, sugrąžina dvasios ramybę.