„Sekminėmis užsibaigia septynias savaites trukęs Velykų laikotarpis. Mano tėvai prie durų prikaldavo, už medinių lovų užkišdavo berželių, gyvulius vainikuodavo“, – prisimena naumiestiškė pedagogė Jovita Šertvytienė.

Į Sekmines atvyko Švėkšnos šokių kolektyvas „Šalna“.

Po operacijos sunkiai vaikštanti moteris įsitikinusi, kad jos tėviškėje, netoli Stemplių kaimo (Švėkšnos sen.), gal ir dabar namai berželiais papuošiami. Žvilgtelėjusi per savo trobos langą pastebi, kad ir jos namus berželių šakelėmis dailios mergaitės apkaišė. Tai padarė Ieva ir Rugilė, – lydimos mokytojos Ritos Judžentienės, neaplenkė nė vieno Klaipėdos g. namo (Žemaičių Naumiestyje) nepapuošusios beržo šakelėmis. Mergaitės sakė, kad apie Sekmines jų tėveliai ir seneliai daug žino, bet jos ne ką teišmanančios…
Berželių šakelėmis namus ir tvoras apkaišė ir kituose Žemaičių Naumiesčio seniūnijos kaimuose.
Vanagiuose
Vanagių kaimas susiliejęs su Žemaičių Naumiesčio miesteliu, tad neatsilieka nei tvarka, nei gražiomis sodybomis, išpuoselėtais gėlynais.
Seniūnaitis Tomas Bartkus porina: „Žmonės kalba, kad nyksta kaimai, juose belieka senukai, o darbingo amžiaus gyventojai dažniau prasigeria negu dirba. Mūsų kaimas yra pavyzdys, kad tai netiesa! Šeimos – gražios, netrūksta darnių, daugiavaikių šeimų, nėra dykaduonių nei girtuoklių. Kas kaip geba, tas taip pluša. Po darbų susirenkame, pasidžiaugiame, kasmet liepos 6-ąją giedame Lietuvos himną, mums rūpi kaimo istorija.
Dauguma šiandieninių Vanagių gyventojų kažkada buvo paupariškiai. Trobas čia pasistatė irgi bemaž tokia pat tvarka: kas buvo kaimynais Paupariuose, tebėra ir Vanagiuose“.
Užeiname į 4 vaikus auginančių Laimos ir Žydrūno Girulių kiemą, kur jau laukia pasipuošę berželių vainikais aštuonmečiai dvynukai Simona ir Karolis. Seniūnaitis pakviečia juos į kelionę po kaimą. Iš kiemo į kiemą lankome vanagiškius, jų trobas ar tvoras padabiname berželiais.
23 metai kartu
Daivos ir Edmundo Budrikių sodyboje svetimus pasitinka amsintis šuo. Sodybos šeimininkė tikina, kad jis draugiškas, todėl Simona ir Karolis tuoj pat namų duris paženklina berželiais. „Kad pikta dvasia neaplankytų, šeimoje nieko nepritrūktų ir iš kamino dūmai rūktų“, – berželio šaką pritvirtinti padeda seniūnaitis.

Mokytoja Zofija Žvirblienė piemenukus apkabino ir savo vaikystę prisiminė.

30 ha žemės ir per 30 galvijų, iš kurių 21 melžiama karvė, šeimininkas Edmundas prisipažįsta, kad saulėto sekmadienio negalintis praleisti, todėl skubėsiąs šienauti. Pernai tokiu metu jis jau turėjęs šieno, o šiemet šienapjūtė vėluoja. „Šienauti galima bet kada, tik ne esant jaunam mėnuliui“, – sako ūkininkas, jam pritaria žmona Daiva: „Per jaunatį šienautas šienas kvepia, bet karvės jo neėda…“
Ūkininkai Budrikiai, užauginę tris vaikus, pripažįsta savo vaikams nelinkintys ūkininko dalios. Esą savo kailiu patyrę, ką reiškia dirbti 20 metų be atostogų. Namuose liko tik sūnus Rapolas, bet irgi neilgam – šiemet dar padės tėvams, o kitąmet ir jis, kaip vyresnės sesės, kurs savo gyvenimą. Dukros Rūta ir Julė į namus sugrįžta tik trumpam.
Edmundas šeimą sukūrė ir gyvena name, kurį jo senelis statė maždaug prieš 100 metų. Edmundo tėvai namus buvo remontavę, kai ką pertvarkę, o prieš kelerius metus Edmundas namą prikėlė naujam gyvenimui: apšiltino, perklojo stogą, namą nudažė sodria spalva.
„Esu užaugusi mieste, bet ten nuvažiavusi ilgiau neištveriu, noriu namo – į kaimą“, – sako Daiva.

Berželių šakelės kiekvieno Sekminių svečio rankose.

Iš trobos į trobą
„Buvome ką tik grįžę iš Sibiro. Tėvai mus, vaikus, anksti pažadindavo ir bėgdavome į ganyklas karvių ganyti. Tarybiniais laikais kiekviena kaimo šeima laikė po karvę, jas vasarą ganydavo bendrose ganyklose, o mes, vaikai, jas prižiūrėdavome, kad nenuklystų. Buvome piemenukai. Per Sekmines karves papuošdavome vainikais, o šeimininkės už tai mus pavaišindavo sūriu, saldainiais, o kita, žiūrėk, ir pyrago būdavo iškepusi. Į ganyklą ateidavom anksti, o grįždavome vakare, bet laikas neprailgdavo: pindavome vainikus, dainuodavome“, – mena tris dukras užauginusi vanagiškė Adolfina Stulgienė.
Užsukame ir į seniūnaičio Tomo Bartkaus kiemą, kurio gilumoje aptvare ganosi neseniai nukirptos dvi Merinosų avys su ėriukais. Seniūnaičio žmona Rita jiems nupynė vainikus iš mirtų ir bijūnų. Avys – tik mažoji ūkio dalis. Rita ir Tomas Bartkai gimtuosiuose Paupariuose augina karves.

Vainikuotos Ritos ir Tomo Bartkų avys.

Mums besidžiaugiant avinėliais mopedu iš miško grįžo ūkininkas Jonas Strauka: „Anksčiau berželius prie medinių trobų prikaldavo jau iš vakaro. Berželiai būdavo, kol nudžiūdavo, iki devintinių“.
„Čia gyvena mūsų kaimo pažiba, visada pasitempusi, visiems atvira ir pirmoji mano patarėja“, – sako T. Bartkus, rodydamas takelį į mokytojos Zofijos Žvirblienės kiemą. „Esu ūkininko vaikas“, – šypsosi garbaus amžiaus vanagiškė, vilkinti stilingu kostiumėliu, galvą prisidengusi skrybėlaite ir, kaip visada, su šypsena veide.
Mokytoja apkabina vaikučius, primena, kad Sekminės – Šventosios Dvasios į žemę atsiuntimo šventė, pasakoja, kaip ji vaikystėje per Sekmines vainikuodavo gyvulius, o iš mokyklos Šilutėje grįždavusi pėsčiomis.
Net iš kitos gatvės pusės į savo namus tekina parskubėjo Elena Gečienė, pastebėjusi, kad jos sodybos vartelius berželiais kaišo. Skubėjo vaikus saldainiais pavaišinti…
Sekminės ant Žaliakalnio
Po šv. Mišių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje fanfarinio orkestro „Pamarys“ (vad. G. Raila) ir šokėjų (vad. J. Railienė) lydima Sekminių eisena su beržo šakelėmis rankose patraukė į Žaliakalnį. Prieškariu Sekminės Žemaičių Naumiestyje buvusi ypač svarbi bendruomenės šventė, į kurią rinkdavosi ir suaugusieji, ir vaikai. Miestelyje buvę net du dūdų orkestrai, šventė prasidėdavo eitynėmis, po Šv. Mišių ant Žaliakalnio vykdavo linksmybės: vaikai žaisdavo kvadratą, grodavo orkestras, sukdavosi poros.

Berželiais apkaišyti Klaipėdos gatvės namai ir kiemo vartai.

Atgaivinę prieškario šventę, naumiestiškiai ir jų svečiai jau ketvirtą kartą rinkosi ant Žaliakalnio. Šventės vedėjai – piemenėliai Goda ir Domantas – pasveikino eilėmis. Seniūnas Jonas Budreckas priminė, kad Sekmines švenčia viso pasaulio katalikai. Pasidžiaugė, kad šiemet net gamta yra ūkininkų pusėje, todėl rudenį būsią ką sverti.
Seniūnas dėkojo šventės organizatoriams ir jų padėjėjams – seniūnaičiams. Gimnazijos direktorius Liudvikas Genys palinkėjo šiltos, gražios ir saugios vasaros jau poilsiaujantiems mokiniams ir jų artimiesiems, o ūkininkams – rasti laiko poilsiui. Pradinės mokyklos direktorė Zofija Lydeikienė kvietė šokti, kad kalnelis drebėtų, dainuoti, kad aplinkiniai kaimai girdėtų, ploti, kad delnai perštėtų… Etnokultūros centro direktorius Valerijonas Krutikovas labiausiai džiaugėsi, kad šventė kasmet vis daugiau sutraukia svečių.
Ir šoko, ir dainavo, ir tradicinio piemenėlių patiekalo – kiaušinienės, kurią kepė Gerumo namų šeimininkės, ragavo. Kiaušinienei iškepti piemenėliams ir juos lydėjusiems seniūnaičiams kaimo žmonės sudovanojo 306 kiaušinius.
Kaip Sekmines šventė šišioniškiai, paporino muziejininkė etnografė Indrė Skablauskaitė. Kaip žemaitis rokavosi su šišioniškiu, priminė Degučių folkloro ansamblis „Pilutė“ (vad. Adma Baltutienė).

Laima PUTRIUVIENĖ