Anais laikais valstietis šiokią dieną būt sakęs: „Praeis keli mėnesiai ir jau reiks arklį kinkyt…“

„Vikipedija“ skelbia: Pusiaužiemis (Kirmėlinė, Kirmių diena, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Viduržiemis) – kalendoriaus taškas, reiškiantis virsmą į naują būseną. Tai Pusiaužiemio šventė.

Meška, barsukas, ežys

Sakoma, kad šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška, barsukas, ežys ir apsiverčia ant kito šono, o gyvatės, kirmėlės, žalčiai atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių (krikštyti).

Krikštyti reiškia pradėti pirmą kartą. Pradžia – tai taškas, nuo kurio prasideda ir išeina dvi ar kelios tiesės (kertė prie stalo, kryžkelė, kryžius). Dar viena krikšto reikšmė: gerinti, gardinti, skaninti, tai kaip naujo meto pradžia su pagerėjimo reikšme.

Anot Liberto Klimkos

Etnologas Libertas Klimka apie  Pusiaužiemį yra paskelbęs tokių pastebėjimų.

Pagal Pusiaužiemio orus kitados būdavo bandoma spėti, kokio pavasario laukti. Mat seniau kaimo žmonėms šaltasis pusmetis labai prailgdavo, tad kuo atidžiausiai būdavo stebima gamta, laukiant pirmųjų pavasario požymių. Šie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Tada, kaip pasakytų kaimo senoliai, diena pailgėja per avinuko šuolį.

Miške savo oloje per Pusiaužiemį nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka tada atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jeigu apniukę, barsukas pasivaikšto po mišką – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga – pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.

Beje, sakoma, kad per Pusiaužiemį ir meška ant kito šono verčiasi, pradeda žįsti kitą leteną…

Dar liaudiški spėjimai sako, koks oras Pusiaužiemio popietę, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė.

Papročiai

Tas pastebėtas gamtos posūkis pavasariop palaipsniui tapo išskirtine diena, sukaupusia daug paprotinių dalykų.

Per Pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir pusė malkelių namų šilumai. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros.

Tądien reiktų žadinti gamtos gyvastį: papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į avilius – bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio.

Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminukai galėtų pakenkti. Antai žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo – dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš.

Šie visi papročiai bus susiklostę iš prosenoviškų tikėjimų.