Jei jau užkabina spyną, be laužtuvo neįeisi. Koks stebuklas – poezija spynų nebijo…

Lieka telefonas, lieka fotoaparatas, pagaliau ir rakto skylutė, o pro ją kiek pasaulyje pamatyta! Bet mes nedaušime nei spynų, nei laušime durų – plunksnos broliai susikalba eilėmis. Štai imsim ir aplankysim Dalią Žibaitienę dėl atsargumo ne fiziškai, o pasibalnoję minčių ir tekstų žirgelius.

Dalią užtikome prie naujų eilėraščių pluošto. Adventas, gal mintys dėl vis dar trumpėjančios dienos ir truputėlį liūdnokos, bet saulė medžių šerkšną pavertė į žėrinčius ledokšnius – krištoliniais žiburėliais jie byra ant Dalios rankraščio, dailiai virsdami eilutėmis, žodžiais: „nespėjau padėkoti“…

Už viską, ką gavau,

nepadėkojau –

šiltus namus,

pakrančių gojų,

žalius pavasarius

ir baltą žiemą,

už ilgą kelią, tiktai vieną,

kuriuo pati ėjau,

ir kai kiti lydėjo,

o dienos bėgo,

metai ėjo,  –

už tas rankas,

kurios mane globojo,

ir už maldas

nepadėkojau…

Lyg ir kaltė, bet įsiklausęs supranti, jog dėkojama už išgyventą pasaulio, aplinkos grožį, artimųjų meilę, vaikų rūpestį.

Kai kas mėgsta sakyti, kad bepigu rašyti eilėraščius literatui (literatūros mokytojui), jis viską moka. Ne visai tiesa, nes lituanistas, ypač jau emeritas, didžiąją savo gyvenimo dalį mokęs kitus perskaityti, išgirsti ir suvokti literatūrinį tekstą, visų pirma stengėsi išugdyti literatūros jausmą. Tą stebuklingą savybę išgyventi žodį: jo kuriamą spalvą, vaizdą, kvapą ir taip sugerti į save, kad realiai patirtų nesamą, bet vidumi regimą tikrovę.

Jei būtų galima tokius dalykus perteikti skaičiais, sakytume: Dalios Žibaitienės poetinis pasaulio išjautimas yra šimtaprocentinis…

Tuo ji savita, tuo jos eilėraščiai „krinta“ į širdį. Gera, kad turime tokią kūrėją, kad dažna proga, kai tik leidžia sveikata ar karantinas, galime pasiklausyti jos eilėraščių.

Čia tie, kuriuos slėpė Covido spyna:

Kalėdom

Sniegas ir vėjas

sielas velėja.

Sielas velėja –

ramybę sėja,

balina žemę,

ledu nulieja

Kalėdų taką

pasiekti Betliejų.

Puošiasi žemė,

mintis išvalo,

paruošia vietą

ant Kūčių stalo…

„Nėjome“ į svečius tuščiomis. „Vėdryno“ literatės Birutė, Aldona, Vida siunčia Daliai savo tekstus, kurie pasakoja apie jų išgyvenamą adventą.

Virkdo gruodas

kiemo taką –

gera juo pareit,

kur šilta ugnelė dega

ir yra kur eit.

Jau šeima visa susėdus

kalėdaičio laužt,

o už lango spindi šerkšnas,

šaltis ima spaust.

Kaip vaikystėj buvo gera ,

kaip smagu susėst

prie turtingo Kūčių stalo

dvylikos patiekalų ragaut.

(Birutė Morkevičienė)

Baltais takais žiema atėjo paupiu,

Miške, užkliuvusi už eglių gotiškųjų bokštų,
Joms kailinaičius pamėtėjo
Sidabro gijom  dailiai austus.
Kelmams pūkuotas aukštas kepures uždėjo,
Paklojo storą, minkštutėlį kilimą
Po ąžuolo senolio kojom.
Ant beržo kiekvienos šakos
Sustingdė ir užbūrė tylą.
Trumpam užšokusi ant tilto,
Užšaldė upę tarp kalvos ir lėkšto slėnio,
Dar pašokdino sniego pūgą,
Pašvilpavusi vėjo fleita ledine.
Kiek atsipūtusi, žvaigždelėm siuvinėtame
Nakties plačiam skliaute,
Mėnulio šviečiantį žibintą pakabino,
Kad kelias būt šviesus
Ateinančiom Šventom Kalėdom
Ir šiluma širdies galėtume dalintis su visais.

(Aldona Sapronaitienė)

Kaip seniai mes bevaikščiojom sningant

Kaip seniai

mes bevaikščiojom

sningant

ir jau buvom užmiršę,

primiršę

lengvą, švelnų baltumą

žvaigždėtą

tyliai gęstant

 ant ištiestų

 pirštų.

         (Vida Tarozienė)

Nėra užtvarų tarp žmonių, jei jie nori vieni kitiems pasakyti šiltą, kupiną bičiuliško pasiilgimo žodį, palinkėti ne trumpėjančių, o šviesių minčių ir Kalėdų stebuklo laukimo viltingų dienų. Tegu iš širdies į širdį keliauja poezija, kaip pati nuostabiausia šventinio dangaus žvaigždė.

Irena Arlauskienė