Pastovėti prie Šilutės krašto mecenato Hugo Šojaus kapo, esančio kitapus gatvės priešais Šilutės pirmąją gimnaziją, šįkart teko kartu su Šilutę apžiūrinėjančia jauna moterimi iš Vilniaus. Ji sakė norinti pamatyti Hugo Šojaus kapą Šilutėje, tačiau nežinanti, kur jis. Viešnios manymu, H. Šojus yra labai nusipelnęs Šilutei, daug savo žemių padovanojęs. Nuėjome. Deja, nuojauta neapvylė…

Esame priversti dar kartą sugrįžti prie temos, kad Šilutės centre, priešais Šilutės pirmąją gimnaziją, buvusiose senosiose miesto kapinėse, Šilutės miesto mecenato Hugo Šojaus kapas tebeatrodo labai apgailėtinai. Ne dėl prikritusių ir sugrėbtų lapų krūvų, kurias, žinoma, išveš. Ne dėl to, kad pro kapą takas išgrįstas trinkelėmis, o kitas – praeivių išmintas. Šįkart apie gėles ant kapo: dvi puokštelės plastikinių neužmirštuolių, viena iš kurių – nugriuvusi ant šono. Nuskurę serenčiai – nei lepi, nei priežiūros reikalaujanti gėlė, rodos, augtų ir dykvietėje… Ir dar kelios apskurdusios gėlės…
Priminimas
Oficialiuose istoriniuose šaltiniuose dvarininkas Hugo Šojus pristatomas kaip Šilutės miesto mecenatas.
Įžymus Rytų Prūsijos kultūros ir visuomenės veikėjas Hugo Šojus (1845–1937) gimė ir užaugo turtingam biurgerių sluoksniui priklausiusioje šeimoje. Baigęs Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą, 1862–1869 m. H. Šojus praktikavosi įvairiuose Klaipėdos bei Šilokarčemos (dab. Šilutė) apskrities dvaruose, o 1889 m. tapo Šilokarčemos dvaro savininku. H. Šojaus sprendimas bendruomenės naudai atsisakyti žemės plotų abipus kelio Žibai–Šilokarčema buvo itin svarbus Šilutės miesto raidai. Dvarininko rūpesčiu Šilokarčema iš kaimo virto miestu. Iki tol miestas negalėjo plėstis, nes buvo apsuptas dvaro žemių, kurių dvaro savininkai nesutikdavo pardavinėti. Be to, ši vietovė buvo žemiau kelio sankasos, dažnai užliejama potvynių, dėl to netinkama statyboms. Dvarininkas savo iniciatyva ir lėšomis minėtus žemės plotus paaukštino. Dalį naujai suformuotų žemės sklypų H. Šojus padovanojo turgaus aikštės, uosto plėtrai, pradinės mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), apskrities ligoninės, pašto bei gaisrinės (po 0,25 ha), evangelikų liuteronų bažnyčios ir klebonijos (1 ha), siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms (7 ha). Likusią dalį nebrangiai pardavė privatiems asmenims gyvenamųjų namų bei komercinių įmonių pastatams statyti.
Hugo Šojus įamžintas Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios altoriaus freskoje laikantis bažnyčios maketą (dešinėje pusėje, apačioje).
Restauravus Šilutės H. Šojaus dvarą, jame veikia Šilutės H. Šojaus muziejus, jo prieigose yra paminklas H. Šojui.

Moteris atvyko pasigrožėti Šilute
Moterį iš Vilniaus į Mažosios Lietuvos regiono centrą – Šilutę atvedė domėjimasis šio krašto istorija, kultūra, paveldu ir gamta. Pakeliui H. Šojaus kapo link mudvi kalbėjomės apie Šilutę. Viešnia nustebo, kad medžiai ne tik centrinėje Lietuvininkų gatvėje, bet ir kitose gatvėse jau labai seni, peraugę, iš kamienų matyti, kad ligoti. „Kitur Lietuvoje mačiau, kaip vietoj iškirstų medžių jaunus pasodino. Iš pradžių tai būna slogus vaizdas, tačiau seni medžiai šalia gyvenamųjų namų – pavojus, jeigu kokia didesnė vėtra…“ – kalbėjo moteris, neseniai sugrįžusi iš Londono. Ten susitikusi pažįstamų, kurie per uraganą atostogavo vienoje reto grožio saloje. „Kai parodė įrašų, nuotraukų, neįmanoma nupasakoti siaubo, kuris apima tai išvydus. Ir nieko gero – viso pasaulio mokslininkai nežada ramios gamtos, vis pranašauja anomalijas – sausras, karščius, liūtis, vėtras, uraganus. Visa Lietuva, ir Šilutė taip pat, turėtų tam ruoštis. Žmogaus gyvybė yra brangiausia. O žaluma? Jūs turite Šyšos upę, penki žingsniai ir gali sėdėti, gėrėtis. Jūsų kraštas gamtos grožiu yra išskirtinis. Turite atvingiuojantį Nemuną, kitų upių, marias ir jūrą visai netoli“, – kalbėjo moteris, nustebinta ir gūdžiai atrodančio buvusio Šilutės muziejaus pastato. Viešnios akimis, išskirtinio grožio namas netvarkomas greitai ims griūti. Kodėl?
Nutylėjau, negi pasakosi, kad gviešėsi to pastato ir vieni, ir kiti, o dabar Savivaldybė niekaip parduoti neįstengia… Ir apie Šilutės miesto medžių kirtimo istoriją nutylėjau, tačiau kažkodėl kirbėjo mintis, kad viešnia žino gerokai daugiau negu pasakoja.
„Vargeli… Už ką taip?“ – tiek ji tepasakė prie H. Šojaus kapo.
Kai mudvi atsisveikinome, ji pagyrė Šilutės žmones: visi daug pasakoję, noriai kalbėjęsi, lydėję, rodę. „Atvirai pasakysiu, kitur tokių malonių ir paslaugių žmonių nesutikau. Vienas Šilutės gyventojas su manimi vaikščiojo pusantros valandos, močiutė kalbėjosi gal valandą. Tikrai kitur taip nepasitaikė. Šilutėje sutikau labai nuoširdžių žmonių. Esu dėkinga jiems. Dabar kelias veda į Priekulę, vėliau – pajūris. Ir tai ne pabaiga. Kai sukaupsiu medžiagos „iki ausų“, grįšiu į Londoną, nuvešiu saviškiams gabaliukų Lietuvos…“ – atsisveikindama sakė keliauninkė iš Vilniaus.

Stasė SKUTULIENĖ