Daug neintriguodamas iš karto pasakysiu, kad tavo naujoji knyga („Kuris į Tolminkiemį?“) man patiko.

Tokių knygų ypatingai reikia, tačiau kaip tik tokių niekas nesiryžta parašyti. Knygos principas lyg ir paprastas: imti ir fragmentiškai papasakoti apie savo darbinį gyvenimą ir lygiagrečiai pademonstruoti, kaip greta tavojo pasaulio gali funkcionuoti ir tavo kraštiečių būrų pasaulis, kurio tartum jau trys šimtmečiai nebeturime, bet jo aidai, atspindžiai, o gal ir paralelinis egzistavimas gali būti įtikinamas, jeigu yra prisitraukiamas Donelaičio poema.
Gal šiek tiek santūriai paimi dvidešimtąjį, net dvidešimt pirmąjį ir aštuonioliktąjį amžius į paralelinį santykį įvedamais gyvenimais.
Pirmiausia reikia tiksliai tokias lygiagretes įvertinti jų produktyvumo ir literatūriškumo požiūriu. Kuris iš dviejų gyvenimų bus kontekstinis, o kuris – tik citatinis. Iš tikrųjų abu paraleliniai gyvenimai sueina į vieną ir labai produktyvų kontekstą, nes jungtis ne mechaniška, o natūrali ir originali. Simonaitytė buvo įtempusi dviejų šimtmečių juostą. O čia tarsi panaudojamas Laiko teleskopas, ir jau ne per dviejų, o per trijų šimtų metų sienos storį matomas būrų gyvenimas.
Pasakoja du žmonės su pedagoginėmis nuostatomis – lituanistė ir į didaktiką atsistojęs pastorius Donelaitis. Mokytoja ir pastorius yra gana artimi ir geografiškai. Na, o jeigu abu sustojo pedagoginėse pozose, suprantama, kad asmeniškosios gyvenimo detalės pademonstruojamos labai santūriai, o kitą sykį jau ir su santūriais nutylėjimais. Jeigu kalbėčiau dar tiksliau, tai asmeninis gyvenimas paliekamas dažniau prie nuojautų, nes čia kur kas būtų natūralesnis dėlei pasakojimo vieningumo – darbinis gyvenimas, pareiga.
Labiau įsiskaitydamas netrukau suprasti, kad tikroji knygos parašymo priežastis kyla iš aplinkybės, o toji aplinkybė yra patsai Donelaitis, jo didžioji poema. Maždaug taip: atšventėme Donelaičio trijų šimtų gimimo metines, ir vos ne tuojau vėl poema nugrimzta į tylą ir tamsą. Iš tikrųjų lituanistės vietą pasirinkusi moteris privalo ir ne jubiliejiniais metais mokiniui įrodyti, kad Donelaitis nėra tik proginis, šventinis. Jis gali būti labai artimas ir mūsų aktualiajai kasdienybei, nes jo aktualumas amžinas, turi taikomųjų ypatybių, amžinojo gyvybiškumo.
Esu perskaitęs ne vieną knygą, kurios pradžioje, kartais net kiekvieno skyriaus pradžioje cituojama kito rašytojo mintis, eilutė. Tavo knygoje Donelaitis nėra panaudojamas kaip formalus pagražinantis moto. Tu Donelaičio būrų pasaulį prisitrauki prie savo gyvenimo, ir kiekviena jo eilutė natūrali ir atgaivinama, ir aktualizuojama. Žinoma, aš galėjau „pereiti per visą tavo knygą“, norėdamas patikrinti, kaip tikslingai panaudoji poemos eilutes. Tačiau gana greitai supratau, kad toks mano elgesys klaidintų, nes imčiau manyti, jog Donelaičio pritraukimą į savo pasaulį tu atlieki tartum dėl asmeniškųjų savybių.
Tu ne savo, o lituanistikos reikalui pasitarnauji.
Tad ta prasme tu taip pasielgi skatinama Donelaičio kaip tam tikros aplinkybės. Bet pats pagrindinis tavo paieškų objektas, žinoma, yra mokinys – dabartinis skaitytojas. O čia ir tenka susiorientuoti, kad poemos intonacijos jau pernelyg aštrios kaip ir santykiai tarp būrų, kolonistų. Poemos veikėjų balsai labai įtempti, kalbos autarchiškos…
Ir skaitytojas gyvena ne šiaip jau dvidešimtame amžiuje, o demokratiškoje ir laisvoje tėvynėje, kur žmonės pagal šiandienį pareikalavimą bendrauja, šneka tik pagarbiai, tik tolerantiškomis, empatiją demonstruojančiomis intonacijomis. O šit poema parašyta muziejiškuoju, keturkampiškuoju hegzametru. Visa tai labai komplikuoja skaitytojo ir poemos santykius. Nepadės, jei mokiniui ir dešimtį sykių kartosi, jog Donelaitis – vienintelis Lietuvos poetas, susilaukęs pasaulinės šlovės. Štai todėl tavo idėja – siūlymas Donelaičio poeziją suvokti perleistą per dabarties ir aktualaus gyvenimo kontekstą yra tikrai novatoriškas sumanymas. Nesvarbu, kaip tokią idėją atradai – racionaliu ar intuityviu būdu – tik galiu pasveikinti.
Valentinas

Valentinas Zaikauskas – vaikystėje dėl ligos komplikacijų neteko regėjimo, todėl mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje, 1965 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo Kaune, dirbo Šiaulių pedagoginio instituto specialiosios pedagogikos mokslinių tyrimų laboratorijoje, vėliau redagavo aklųjų draugijos žurnalą „Mūsų žodis“.
Baigęs tiflopedagogikos studijas Gerceno pedagoginiame institute, nuo 1976 m. pradėjo mokslininko karjerą Vilniaus valstybiniame universitete specialiosios psichologijos mokslinio tyrimo laboratorijoje.
Visuomenei V. Zaikauskas geriau žinomas kaip rašytojas prozininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jau pirmoji jo apsakymų knyga „Iš miesto A į miestą B“ (1982 m.) buvo įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo premija.