Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai ant Lankupių kabamojo tilto.

Praėjusią savaitę Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto literatų būrelio nariai vyko į rašytojos Ievos Simonaitytės gimtinę (Klaipėdos r.), pabuvojo Vanagų bažnyčioje, aplankė tenykštes kapines, pasivaikščiojo po Priekulę, o grįždami dar užsuko prie ilgiausio Lietuvoje Lankupiuose kabančio tilto per Miniją.

Literatūra – nuo pradžių
Literatų būrelio nariai domisi literatūra, literatūros žanrais, patys rašo. Susirinkę į užsiėmimus, pirmiausiai mini ir susipažįsta su mūsų kraštuose gyvenusiais ir kūrusiais rašytojais. Viena iš tokių – rašytoja Šarlotė Kaizer (1890-1966), gimusi ir augusi Rusnėje, vėliau gyvenusi ir rašiusi Vokietijoje. Pirmą kartą lietuviškai išleista prisiminimų knyga „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Būrelio nariai jau lankėsi Rusnėje, kur juos pasitiko ir apie įžymias Rusnės vietas ir žmones papasakojo Nemuno deltos regioninio parko direktorius Žilvinas Čėsna.

Medžio drožinys I. Simonaitytės gimtinės vietoje.

Simonaitytės dvasia
Nors kelias iki Vanagų nėra tolimas, pakako laiko trumpai pasikalbėti, kas ką prisimena ir žino apie visų gerbiamą Mažosios Lietuvos rašytoją Ievą Simonaitytę: jos sunkią vaikystę, pirmuosius kūrinius, meilę, aikštingą charakterį ir reiklų būdą. Visa tai atperka jos talentas – nė dienos mokyklos suole nesėdėjusi tapo garsia rašytoja.
Ekskursijos dalyviai trumpam stabtelėjo Vanagų kaime prie skulptūros, liudijančios, kad čia būta I. Simonaitytės gimtinės. Šiandien net nebepanašu, kad čia būta sodybos – aplinkui ošia miškas.
Vanaguose mus pasitinka aukšta, didinga raudonų plytų bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Pastatas buvo pastatytas per ketverius metus. Bažnyčios įšventinimo iškilmės vyko 1905 m. vasario 21 d. Tuo metu jau kunigavo Emilis Bleiveisas. Šios iškilmės dvylikametei Ievai Simonaitytei paliko neišdildomą įspūdį:
„Aš einu į bažnyčią, į mūsų naująją bažnyčią. Pirmą kartą. Tai didelis įvykis. Šauklių vaikai jau buvo buvę – ir Juris, ir Ilžė. Na, ką padarysi. Šaukliai turtingesni. Jie turėjo drabužių, o aš dabar tik tegavau, kai pati galų gale pinigais užsipelniau. <…>
Aplink bažnyčią jau apsodinta ir pušaičių, ir eglaičių, ir net lapuočių medukų. Tai vis mūsų kunigo Bleiveiso darbas, sako. Griežtas jis, stropus jis, girdėjau. <…>
Niekas bažnytėlėje neblizga nei auksu, nei kristalais ir nei pigiais bet kuriais kitais papuošalais. Bažnyčia graži savo naujumu, savo paprastumu. Šone sakykla, per vidurį altoriukas, abu iš kuklaus medžio, dengto purpuru. Ant altoriaus mūka – medinis kryžius su sidabriniu Kristaus kūnu. Tai dėl to nusilenkiama prieš altorių. Aišku. Tiesa, gale bažnyčios vitražai. Apie šiuos vitražus aš jau anksčiau girdėjau, Šauklio Juris sakė, kad jie dovanoti pačios ciecorienės Augustos – ak tu, mano pone!.. Jei ne legenda, tai gal tiesa…“
Bažnyčia ekskursijos dalyviams paliko gilų įspūdį savo didybe, erdvumu, puikiai skambančiais vargonais. Prisiminta, kad kunigas E. Bleiveisas globojo I. Simonaitytę, nuvežė ją gydytis į Angerburgą, ji už tai atsidėkojo – jos rūpesčiu 1970 metais iš Vyžių į Vanagų kapinaites buvo perlaidoti E. Bleiveiso palaikai. Vanagų kapinaitėse, kuriose dar išlikę krikštų, išvykos dalyviai aplankė kunigo E. Bleiveiso kapą.

Prie Vanagų bažnyčios.

Pakeliui į Priekulę
Važiuojant į Priekulę prisiminta, kad I. Simonaitytės rūpesčiu buvo surastas kvalifikuotas meistras, kuris sugebėjo suremontuoti Vanagų bažnyčios vargonus. Vargonai puikiai skamba ir šiandien.
Kita stotelė – renovuotoje turgaus aikštėje. Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus direktorė Sabina Vinciūnienė papasakojo Priekulės miestelio istoriją, pakvietė aplankyti aikštę, kurioje stovėjo senoji Priekulės bažnyčia. I. Simonaitytės memorialinis muziejus dabar remontuojamas, tad buvo pasidžiaugta, kad pagaliau muziejui sutvarkyti skirtas reikiamas dėmesys – namas apšiltinamas.
Grįždami ekskursijos dalyviai nuvažiavo prie Minijos upės ir perėjo ilgiausiu Lietuvoje kabamuoju Lankupių tiltu (ilgis 130 m., plotis 1,7 m.).

Biruta Jakšytytė