Šilutės Hugo Šojaus muziejuje atidaryta paroda „Penkių sąjunga. Spalvotieji“. Tapybos darbų autoriai: Violeta Astrauskienė, Diana Behm, Kamilė Anikanovaitė, Saulius Šedys, Eugenijus Šuldiakovas. Muzikinį foną pianinu kūrė Tatjana Petravičienė.

Iš kairės: muzikinį foną kūrė Tatjana Petravičienė, tapybos darbų autoriai Violeta Astrauskienė, Diana Behm, Eugenijus Šuldiakovas ir Kamilė Anikanovaitė.

Niekas tikriausiai nenustebo išvydę kvietimą į penkių autorių parodą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Parodos iniciatorius ir organizatorius Eugenijus Šuldiakovas aktyviai sportuoja, tapo, kuria, organizuoja kūrėjų susitikimus su rajono gyventojais bibliotekose ir kultūros įstaigose, mokyklose organizuoja vaikų neformaliojo švietimo užsiėmimus, mokydamas tapybos paslapčių.

Kūrėjų pasaulis

Parodos kuratorius E. Šuldiakovas kalbėjo, kad kiekvienas čia atėjęs žmogus yra  kūrėjas, ar bent kartą yra rankose laikęs teptuką. Eugenijaus žodžiais tariant, kuriantis žmogus yra gražus. Susirinkusieji jam antrino, kad dar ir laimingas.

Muziejaus parodų salėje, trečiajame aukšte, eksponuojami penkių minėtųjų autorių kūriniai traukia akį spalvomis, temų ir atlikimo technikų įvairove. Kalbėdamas apie švėkšniškę Violetą Astrauskienę, parodos organizatorius Eugenijus akcentavo: „Violeta – įvairiapusiška kūrėja, ji tapo, kuria tekstus, riša knygeles, bando prisijaukinti molį, mielai bendrauja su parodų lankytojais ir pati rengia edukacinius užsiėmimus. Tiesiog kultūros nešėja…“

Parodoje savo kūrybos drobių pateikia švėkšniškė Violeta Astrauskienė.

Pati V. Astrauskienė apie savo kūrybą sakė: „Kalbėti apie savo kūrybą sudėtinga, negali būti objektyvus. Tapau seniai, buvo pertrauka, tačiau dabar vėl paėmiau teptuką. Man tai – ir poilsis, ir meditacija. Sumanau paveikslus mintyse, nešioju juos savaitę, mėnesį, o paskui paleidžiu. Taip ir gimsta kūriniai“.

Pristatyme Violeta rašo: „Menas, kurį aš kuriu, – tai šiek tiek filosofinės, iš pasąmonės atplaukusios refleksijos, o kartais ir tikro vaizdo transformacija. Kiekvieną savo kūrinio dalį dažniausiai bandau prakalbinti simbolių kalba, stengdamasi mintį nukreipti į tam tikrą erdvę, laiką ar įvykį. Tapyboje, kaip ir kūrybiniame rašyme, didelį dėmesį skiriu prasmei, minties perdavimui, emocijai, suprasdama, kad kiekviena mano nuotrauka, paveikslas, lipdinys ar tekstas – tai labai gili ir asmeniška kelionė į save. O per savąjį aš – akistata su mane supančiu pasauliu. Niekada nelyginu savęs su kitais, juk kiekvienas mes – vienintelis nepakartojamas. Myliu kiekvieną savo kūrinį, nesvarbu, kas tai – piešinys, nuotrauka ar tekstas, nes į kiekvieną įdedu dalį savęs“.

Diana Behm ir jos paveikslai.

Ne vienam buvo smalsu išgirsti Dianos Behm žodį, nes jos ryškūs ir žaismingi paveikslai iš karto traukė žvilgsnį. Apie save ji papasakojo: „… Mano kūrybos impulsas – žmogus, gamta ir visa tai, su kuo neišvengiamai susiduriu kiekvieną dieną. Atvirumas pasauliui, nuoširdumas – tai natūrali mano būsena, atsiverianti per kūrybą, Tikiu gėriu, kurio pasaulyje liko ne tiek daug. Tą likusį gėrį noriu parodyti aplinkiniams savo darbuose“.

Žvelgdama į Dianos kūrybą, svarsčiau, kad ji būtų puiki vaikiškų knygelių iliustratorė – spalvų žaismas, lengvumas, ryškios atskiros detalės tikrai žavėtų skaitytoją.

Jaunosios kūrėjos

Iš Klaipėdos rajono atvykusi aštuntokė Kamilė Anikanovaitė parodoje eksponuoja sukurtus portretus ir gamtos vaizdelius. Kodėl piešia portretus? „Labai mėgstu matematiką, mėgstu tikslumą ir tvarką. Todėl piešiu portretus. Piešti pradėjau nuo mažų dienų. Piešdavau tai, kas patraukdavo akį, – gėles, paukščius, medžius. Kai prieš keletą metų gavau dovanų geresnių pieštukų, pabandžiau nupiešti portretą iš nuotraukos. Patiko. Dabar norai didesni, noriu tobulėti, išmokti naujos technikos. Mane įkvepia piešiantys dailininkai, aplinka ir gamta“, – atviravo Kamilė.

Po vieną savo tapybos darbelį parodoje eksponuoja Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos ketvirtokės Akvilė Jasinevičiūtė ir Emilija Šiaudvytytė, lankančios Neformaliojo švietimo užsiėmimus, kuriuos mokykloje rengia Eugenijus Šuldiakovas. Abi jaunosios dailininkės sakė, kad piešti joms labai patinka. Norėtų išmokti kuo daugiau šio amato paslapčių.

Susirinkusiųjų akį traukė Sauliaus Šedžio drobės, kuriose vaizduojamas Šilutės kraštas. Prie puikių paveikslų trumpoje anotacijoje apie save Saulius rašo: „Gimiau ir užaugau Šilutėje. 1987 metais baigiau Telšių taikomosios dailės technikumą ir nuo tada tapyba mano gyvenime įgavo nemažą svarbą. Ypač mėgstu tapyti miestą, jo apylinkes, senovinę šio krašto architektūrą. Savo paveiksluose grąžinu į gyvenimą seniai išnykusius arba neatpažįstamai pasikeitusius pastatus, gamtą. Daugelis juose pamato ir savo prisiminimuose išplaukiančius vaizdus. Tai leidžia geriau suprasti, koks unikalus buvo ir tebėra šis kraštas. Drobė, dažai ir teptukas man yra geriausios priemonės tam atskleisti ir parodyti“.

Apie S. Šedžio kūrybą kalbėjęs jo draugas Valdemaras pasakojo, kad parodoje eksponuojami paveikslai nutapyti iš atvirukų – neryškiomis spalvomis, kad atrodytų lyg sendinti.

Bendrame piešinyje savo ženklus palieka Tatjana Petravičienė su anūku.

Bendras paveikslas

Gal tik paveikslų šviesoje mezgasi tiek daug diskusijų ir niekas nesinori skirstytis?.. Prie spalvingų Eugenijaus paveikslų ne vienas norėjo nusifotografuoti ir parsinešti jų skleidžiamos šilumos į namus.

Garavo arbata ir sklido sausainių kvapas. Nešini arbatos puodeliais parodos lankytojai dar ir dar kartą stoviniavo prie labiausiai patikusių paveikslų – tikrai buvo kur akis paganyti. Vakaro pabaigoje daugiausiai visi būrėsi prie baltos drobės, kur visų susirinkusiųjų pastangomis radosi naujas bendras darbas. Eugenijus ragino visus drobėje nupiešti ar nubrėžti bent po vieną akcentą, palikti savo pėdsaką bendros kūrybos  lakšte.

Po to freskų salėje skambėjo Tatjanos Petravičienės pianinu atliekamos jos kūrybos melodijos.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotr.