Šilutės krašto žmonių į Seimą tiesiogiai išrinktas Alfredas Stasys Nausėda, dirbantis Seimo Kaimo reikalų komitete, turi savo nuomonę apie sunkius laikus išgyvenančius Šilutės rajono ūkininkus, kurie laiko karves ir parduoda pieną. Jie nėra stambūs ūkininkai, todėl jų sunkumai niekam nerūpi… Kai kvepia kitąmet vyksiančiais ketveriais rinkimais, šalies valdžia blaškosi ir svarbiausi sprendimai nustumiami į šoną…

Apie tai kalbamės su Seimo nariu Alfredu Stasiu NAUSĖDA.

– Pamario krašto ūkininkai, teturį po kelias dešimtis ar po kelias karves, jaučiasi nustumti, užmiršti, neginami, nes Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir jos vadovas Jonas Vilionis, rodos, temato tuos, kurie laiko daugiau nei 500 karvių, valdo per 1000 hektarų žemės… Nors pieno Lietuvoje jau trūksta, už pieną supirkėjai moka labai mažai. Belieka išparduoti paskutines karves?

– Čia, manyčiau, pagrindinė bėda – gobšumas. Turiu galvoje ir paminėtą poną. Jis visko gauna, jis ir turtingai besiverčiantiems padeda, nes taip jiems naudinga. Žinote, jeigu parduodi per dieną iki 100 litrų pieno – vienokia kaina, jeigu per 100 litrų – kitokia, 500 litrų – dar kitokia. O yra ir tokių, kurie parduoda ir po 10 tonų. Tai neteisinga.  Gal neva dėl administravimo kaštų radosi toks išrūšiavimas? Jeigu mes tuos smulkiuosius, kurie ir kitos paramos menkai tegauna, dar ir taip skriausime, gero iš to nebus. Stambūs ūkininkai gauna ir didžiąją dalį  Lietuvai tenkančios Europos Sąjungos paramos, ir už parduodamą pieną jiems mokama brangiau. Jie ir ūkius susitvarkę geriau, technikos prisipirkę, tvartus ir kitus būtinus statinius pasistatę. Tiesa, jie irgi turi problemų: neranda darbininkų, kurių labai trūksta, o jeigu susiranda, tai ne visada darbščių… Tai juk nėra paslaptis. Milijonus kainavusį traktorių koks neblaivus vyrukas išvairuoja, padaro avariją, sudaužo. Skaudu.

– Ar išties Šilutės rajone tėra po kelias, keliolika, keliasdešimt karvių turintys ūkininkai?

– Rajone laikoma 12,5 tūkstančio karvių – pagal skaičių tai ketvirta vieta Lietuvoje. Už mus daugiau karvių laiko Šilalės, Šakių, Skuodo rajonų ūkininkai. Pripažįstu, kad skaičiai menki. Esu aštrokai diskutavęs su Seimo Socialinių reikalų komitete dirbančiu Algirdu Sysu, kuriam sakiau, kad žemės ūkis yra ne tik ekonomika, bet ir socialiniai, politiniai dalykai.

Ką reiškia tai, kai visko atsisakai, nieko neturi, tuomet iš Europos Sąjungos už tai gauni paramos? Atsisakai ūkio, neaugini gyvulių, nieko neveiki, o už tai moka pinigus. Mano nuomone, reikia padėti tiems, kurie kabinasi į gyvenimą, dirba, sėja, pjauna, laiko gyvulių, parduoda pieno, mėsos. Štai ką būtina remti! Juk šeimos augina vaikus, jie mato tėvus nuo ryto dirbančius, eina kartu padėti, pratinasi dirbti, yra užimti. Tokia šeima negyvena iš pašalpų, vaikai užaugę irgi netaps išlaikytiniais. Gal tėvų ūkį perims? Klaida vadinu tą įteisintą ankstyvą pasitraukimą iš ūkio, iš gamybos, kai už tai sumokėjo ir moka, kol žmogui sukaks 75 metai.

– Sukurti ūkį su kelių dešimčių karvių banda – nepigu, teko įdėti gal ir pasiskolintų pinigų. Ir norisi ūkininkauti ne į skolą, bet gauti pajamų plėstis, pirkti naujos technikos, statytis tvartus. Negalima jų stumti į skolas ir bankrotą, nes likę pliki eis pašalpų į darbo biržą, vaikai išvažiuos dirbti į užsienį…

– Sutinku, mes Seime apie tai kalbamės, tačiau įsigalėjusi tvarka kirvio kirčiu nesustabdoma. Neabejoju – pokyčių bus. Turėtų aktyviai su siūlymais įsijungti žemdirbių savivaldos organizacijos, asociacijos. Kita vertus, nėra konkurencijos tarp pieno supirkėjų. Galimi karteliniai susitarimai. Juk kas tą karvę belaikytų, visos duoda pieno, jo pirkimo kaina neturėtų taip skirtis, kaip yra dabar. Jeigu pieno perdirbėjai skaičiuoja, kad jiems pigiau pieno atsivežti iš Lenkijos… Man kartais pikta: juk jie yra Lietuvos piliečiai. Kaip juos tvarkyti? Juk tai privatus verslas, į kurį kištis nevalia, čia – rinka. Gal buvo galimybė daryti įtaką kai įmones modernizavo, kai skyrė Europos Sąjungos paramos? Tuomet gal ir buvo galima susitarti, kad tenkintų 10-15 procentų pelno. Tačiau, kaip sakiau, gobšumas valdo. Juk pelnus gauna didžiulius…

– Pirkėjai prekybos centre už pieną ir jo produktus moka vis brangiau, o ūkininkui už parduotą pieną tenka vis mažiau… Kuo paaiškinti tokį pieno ir jo produktų brangimą?

– Pieno supirkėjai aiškina taip: nesuperkame tiek pieno, nes jo yra perteklius. Žiemą sumažino kainas, vėliau – dar kartą. Buvo įprasta, kad žiemą už pieną moka brangiau, kai karvės ganosi laukuose – pigiau. Pernai ir žiemą kainą mažino, ir pavasarį. Manau, geriausia išeitis būtų ūkininkams burtis į kooperatyvus. Juk dabar pienines valdo ne tie, kurie pieną tiekia. Užsienyje pieno gamintojai yra pieninių akcininkai, jie sprendžia, ką ir kiek modernizuoti, kokios įrangos pirkti ar ūkius modernizuoti ir t. t.

– Kooperacijos kaimo žmogus bijo kaip buvusių kolūkių ar tarybinių ūkių. Juk džiaugėsi išsivadavę. Kai pasiūlo kooperuotis, nebūtinai pieno ūkiams, bet ir grūdų, daržovių augintojams, išsyk pasigirsta atsakymas: „Vėl mus nori varu suvaryti…“

– Tačiau ūkininkauti kooperatyve būtų mažiau išlaidų. Brangaus kukurūzų kombaino vienas neįpirksi, o jo tereikės porą dienų. Keliems susimetus ūkiškiau būtų… Nėra Šilutės rajone labai stambių ūkininkų, kurie valdytų tūkstančius hektarų žemės. Yra tik asmenys, kurie pasinaudojo gyventojų išvadomis žemei susigrąžinti… Tai – kita tema.

– Tai kodėl Seimas nepanoro išnagrinėti situacijos žemės ūkyje, kai duomenys būtų labai pravertę priimant būtinus sprendimus?

– Pasakysiu tiek: tektų sugrįžti į anuos laikus, kai buvo pridaryta klaidų. Buvo jų pridaryta leidžiant „kilnoti“ atgaunamą žemę, kitokių. Štai konservatoriams labiausiai rūpėjo su Ramūnu Karbauskiu siejamo agrokoncerno veikla. Pradėjus viską kelti, nagrinėti, neišvengtume kaltinimų, rastųsi daug supriešinimo, nesantarvės. Kad to karo išvengus, buvo nuspręsta nesudaryti komisijos situacijai žemės ūkyje vertinti. Ir be ypatingo tyrimo darome žingsnių, žinome, kas taisytina, tačiau ne viską, visur ir iš esmės iki galo. O reikėtų viską tvarkyti kompleksiškai: gamybą, žemės panaudojimą ir visa kita. Būtina aktyviau ieškoti rinkų užsienyje. Ne kalbėti reikia, o pradėti darbą ir jį užbaigti.

Mūsų rajone iš 80 tūkstančių hektarų žemės ūkio naudmenų tik 40 procentų panaudojama žemės ūkiui, o turėtų būti 100 procentų. Tai – pajamos, darbo vietos, mokesčiai valstybei. Šitas kraštas 1923 metais buvo prijungtas prie Lietuvos ir pastatytos 7 pieninės. Jos buvo kooperatinės, ne privataus verslo.

– Ar klystu manydama, kad Seime – pakrikimas, nėra bendrų sprendimų, tik nesibaigianti abipusių kaltinimų srovė?

– Mes Kaimo reikalų komitete sutariame ir suprantame, ką daryti. Tačiau kai mūsų siūlymai patenka į kitus komitetus, ten ir prasideda… Tačiau juk girdite, kaip dabar Kaimo reikalų komitete yra ūkininkų? Tai gal geriau būtų, kad šiame komitete dirbtų medikai, o mes, ūkininkai, imtume tvarkyti švietimą, sveikatos apsaugą? Juk palankus sprendimas ūkininkams yra ne tik Seime dirbantiems, bet iš viso 250 tūkstančių Lietuvos ūkininkų. Įtarumo akys didelės. Derėtų dirbti dėl visų Lietuvos žmonių, gal ir įtarimų neliktų.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ