Naują gyvenimo etapą pradedantis gydytojas Vytautas Žvirblis kolegoms linki tikėti žmonėmis

„Gyvenime yra trys etapai – mokymosi, darbo ir lemiamas – poilsio etapas. Visada galvodavau, kad išeiti reikia tada, kai dar supranti, jog metas… Aišku, dar galėčiau dirbti, tačiau jaučiu, kad organizmas sako sustoti “, – įsitikinęs Vytautas Žvirblis, gydytojas chirurgas, mediko profesijai pašventęs beveik 47 savo gyvenimo metus. Sausio 31-oji tapo simboline jo paskutinės darbo dienos data.

V. Žvirblis visada svajojo tiesiog operuoti – būti paprastu chirurgu, tačiau gyvenimas jam atnešė daugiau atsakomybių. Du dešimtmečius jis dirbo ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai, kur charakterio savybės bei atsakingai atliekamas darbas padėjo jam tapti ne tik puikiu administratoriumi, bet ir autoritetu kolegoms.

Tačiau savo pašaukimo – klinikinio darbo – V. Žvirblis niekada neapleido, atliko chirurgines operacijas, vėliau specializavosi endoskopinių tyrimų srityje. Savo rankų tikslumu bei profesionalumu jis pelnė pacientų pasitikėjimą bei išliko svarbiu ir vertinamu savo srities specialistu.

Gydytojo profesiniai nuopelnai buvo įvertinti ir respublikiniu mastu. 2003 metais LNK televizijos projekte „Gerumo diena“ jam buvo įteiktas apdovanojimas „Gerumo sparnas“, o 2014-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija (toliau –SAM) jam suteikė Lietuvos nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardą.

Chirurgija viliojo tikslumu

V. Žvirblis – kraštietis, užaugęs Gardamo miestelyje, vidurinę mokyklą baigęs Žemaičių Naumiestyje. Jis pasakojo, kad baigdamas mokyklą dar nebuvo tikras, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Nors mintis apie medicinos studijas „kažkur kirbėjo“. Postūmiu apsispręsti tapo pokalbis su draugu.

„Kaip dažnai būdavo tais laikais – baigi vidurinę ir dar nesupranti, kur stoti. Turėjau draugą iš Gardamo, kuris po išleistuvių pasakė, kad nori būti vaistininku ir važiuos į Kauno medicinos institutą. Tada ir man įstrigo ta mintis.  Sakau: gerai, važiuojam abudu. Nuvažiavom, padavėm prašymus,“ – prisimena gydytojas.

Tačiau kelio į mediciną pradžia nebuvo sėkminga, tais metais jis neįstojo. Nepasisekimas tik sustiprino norą siekti savo tikslo. Vytautas įstojo į profesinę mokyklą, lankė parengiamuosius kursus, o kitąmet egzaminus išlaikė vien penketais ir į medicinos studijas įstojo be jokių kliūčių.

1978 m. Vytautas baigė Kauno medicinos institutą, po to sekė internatūra Šiaulių respublikinėje ligoninėje. Pagal anuomet galiojusią tvarką, jaunas chirurgas buvo paskirtas į Naujosios Akmenės ligoninę. Tačiau po šešių mėnesių jį išsiuntė į sovietų kariuomenę.  V. Žvirblis pateko į Kaliningrado sritį, vėliau – į Sankt Peterburgo karo ligoninę.

Po dvejų metų tarnybos jis sugrįžo į savo gimtuosius kraštus. Nors tuo metu jaunųjų specialistų karjeros planus reguliavo ministerijos, Vytautui pavyko sugrįžti į Šilutę, kur ne tik tęsė savo darbą, bet ir sutiko būsimą žmoną Danutę. Čia jie apsistojo visam laikui.

Mokėsi iš kolegų, vėliau mokė kitus

V. Žvirblis prisimena, kad pirmoji jo darbo diena Šilutės ligoninėje buvo 1982 m. balandžio 1 d. Tuomet ši ligoninė buvo laikoma viena stipriausių ir buvo labai vertinama ne tik dėl savo stiprių padalinių, tokių kaip Vaikų ligų ir Vidaus skyriai, bet ir dėl profesinės aplinkos, kuri traukė medicinos studentus mokytis ir tobulėti.

Čia dirbo puikus gydytojų kolektyvas, tarp jų chirurgai – medicinos mokslų daktaras  Edvardas Norkus, Julius Pranevičius, Petras Masaitis, Jonas Vėtrinas, vėliau Algimantas Čeponis ir Algis Starkus. Dirbdamas kartu su jais Vytautas gavo vertingų profesinių pamokų.

Atliekamų chirurginių operacijų spektras buvo labai platus – chirurgai operuodavo pilvo organus, kraujagysles, teikdavo skubią pagalbą pacientams (tiek suaugusiems, tiek vaikams) po traumų ir avarijų. V. Žvirblis prisimena, kad jam net yra tekę skubos tvarka susiūti perdurtą širdies raumenį – tai buvo neeilinis išbandymas.

„Buvo kitokios gydymo metodikos. Pavyzdžiui, skrandžių opaligė buvo gydoma operaciniu būdu. Traumuotus ligonius dažniausiai gydydavo konservatyviai, atlikdavo tempimus. Pagal tuometę tvarką pacientai su galvos traumomis nebūdavo vežami į kitas įstaigas. Šilutės ligoninėje buvo įprasta, kad neurochirurgai atvažiuodavo iš Kauno, vėliau ir iš Klaipėdos, kad operuotų pacientus su galvos traumomis. Po operacijų ligoniai būdavo slaugomi būtent Šilutėje. Ligoniai skyriuje gulėdavo labai ilgai. Chirurgijos ir traumų skyrius visuomet būdavo pilnas“, – pasakoja V. Žvirblis.

Pašnekovas prisimena, kad jo darbo pradžioje pagrindinė diagnostinė priemonė buvo rentgeno aparatas, o gydytojams labiau tekdavo pasikliauti savo ausimis, akimis ir rankomis. Nepaisant to, kad medicinos technologijos dar nebuvo tokios pažengusios kaip šiandien, dauguma operacijų būdavo sėkmingos.

Gydytojas Vytautas nuolat mokėsi, kėlė kvalifikaciją, ieškojo būdų, kaip prisitaikyti prie naujovių. Pagal specialybę chirurgas ir abdominalinis chirurgas V. Žvirblis tapo ir endoskopuotoju, o vėliau, pirmasis Šilutės ligoninėje pradėjo daryti endoskopinius žarnyno tyrimus, vadinamąsias kolonoskopijas. Šio amato subtilybių išmokė ir ne vieną jaunąjį kolegą.

Pavaduotojo medicinai darbo pradžia – sunki

1997 metais V. Žvirblis pradėjo dirbti ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai. Pasiūlymą tapti pavaduotoju gavo iš tuometinio ligoninės vadovo Artūro Skiko ir, nors tiek jam, tiek sau pažadėjo, kad nedirbs ilgiau dvejų metų, šį darbą išdirbo du dešimtmečius.

Administracinį darbą Vytautas pradėjo itin sudėtingu laikotarpiu. Lietuvoje dar nebuvo galutinai suformuluoti sveikatos priežiūros sritį reguliuojantys teisės aktai, o seni sovietiniai įstatymai buvo nebegaliojantys. Reikėjo sukurti naują teisinių dokumentų bazę. Elektroninio teisės aktų registro, kaip dabar, nebuvo. Gydytojas atviravo, kad kelias dienas jautėsi nežinąs, nuo ko pradėti.

„Vis tiek turėjo būti tam tikros tvarkos, kaip žmonėms reikia dirbti, kaip turi būti atliekamas gydymo procesas ir slaugos procedūros ir kiti svarbūs dalykai sveikatos priežiūros srityje. Pradėjau kurti tuos vidinius teisės aktus. Vėliau šias tvarkas reikėjo tik atnaujinti pagal naujus SAM įsakymus“, – prisimena gydytojas.

V. Žvirblis teigia, kad pavaduotojo medicinai darbe išmoko greitai spręsti problemas ir atsakyti į visus klausimus: „Iškilus klausimams, reikėdavo greitai sugalvoti atsakymus. Kai duodavai tvirtą atsakymą, žmonės būdavo patenkinti. Niekada nemeluodavau“.

Pavaduotojui tekdavo tirti ir skundus, bendrauti su žiniasklaidos atstovais, kartu su administracija spręsti įstaigos finansinius iššūkius. Sprendimas atsisakyti pavaduotojo medicinai pareigų nebuvo skubotas. V. Žvirblis tuomet nusprendė daugiau dėmesio skirti savo šeimai ir laisvalaikiui. Jis taip pat jautė pasitikėjimą kolegomis, kuriems galėjo patikėti savo pradėtus darbus, žinodamas, kad jie bus tęsiami atsakingai.

Liudijo ir beprasmybę, ir stebuklus

Vytautas pasakoja, kad per tiek darbo metų buvo visko – ir sėkmės, ir nesėkmių.  Liūdniausios akimirkos būdavo, kai ant operacinio stalo numirdavo vaikai ar kitos dienos nesulaukdavo neurochirurginiai pacientai. Tokiais momentais gydytoją užklupdavo beprasmybės jausmas. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad jei kaip medikas padarei viską, kas buvo tavo galioje, sąžinės graužaties tokiais atvejais neturėtų būti.

Tačiau buvo ir stebuklų, kurių niekada nepamirš. Vienas iš tokių atvejų – jauna pacientė, kuri po avarijos į ligoninę buvo atvežta komos būsenoje. Neurochirurgai, apžiūrėję ją, neteikė vilčių ir artimiesiems rekomendavo pasiruošti blogiausiam. Tačiau merginos mama tikėjo, kad duktė gali pasveikti ir nesitraukė nuo jos lovos. Po mėnesio komos, mergina vieną rytą pradėjo mirksėti, kalbėti, vėliau pasveiko. Vytautas neabejojo, kad tai buvo besąlygiškos motinos meilės stebuklas.

Kitas įsimintinas atvejis – 11-12 metų berniukas, skendęs Šyšos upėje, į ligoninę atvežtas visiškai be gyvybės ženklų. Kaip tik tą vakarą budėjęs V. Žvirblis, neprarasdamas vilties, su kolegomis vaiką gaivino apie valandą ir … berniukas atsigavo! Už šį kilnų poelgį, už stiprybę, už profesionalumą, 2003 metais gydytojui LNK televizijos projekte buvo įteiktas apdovanojimas „Gerumo sparnas“.

„Yra žmonių likimai. Aš tuo tikiu ir kitaip būti negali“, – įsitikinęs gydytojas.

Linki tikėti pacientais ir kolegomis

Savo karjerą baigiantis gydytojas jauniems kolegoms linki tikėti savo pacientais ir tikėti savo kolegomis. Pasak jo, kai pacientas pasitiki gydytoju ir atsiduoda jam, tai yra didžiausia dovana.

„Pacientai neateina pas medikus tik pasišnekėti – jie ateina su savo bėdomis, su viltimi ir tikėjimu, kad jiems bus padėta. Toks pasitikėjimas įpareigoja“, – dalijasi gydytojas. Anot jo, svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas išlaikyti žmogišką ryšį, kuris gydymo procese tampa ne mažiau reikšmingas nei medicinos žinios.

Jis taip pat pabrėžia, kad gydytojo darbe, nors kai kuriose srityse galima dirbti vienam, bendradarbiavimas su kolegomis yra būtinas: „Kartais sprendimą rasti padeda pasitarimai, kolektyvo palaikymas, todėl labai svarbu tikėti ir savo kolegomis.“ Gydytojas įsitikinęs, kad tokia tikėjimo ir pasitikėjimo grandinė stiprina ne tik patį mediką, bet ir visą sveikatos priežiūros sistemą.

Savo gyvenime pradėjęs poilsio etapą, gydytojas planuoja daugiau laiko skirti savo šeimai, keliauti, užsiimti mėgstamais hobiais bei tiesiog mėgautis ramybe. Jis džiaugiasi galėsiantis daugiau laiko praleisti su artimaisiais ir pagaliau pailsėti po ilgų ir atsakingų darbo metų.

Padėkojo kolegos

Vasario 4 d. kolegos šiltai atsisveikino su gydytoju V. Žvirbliu, kuris po beveik 43 metų atsidavusio darbo Šilutės ligoninėje išėjo į pelnytą poilsį. Jo profesionalumas, žmogiškumas ir išskirtiniai gebėjimai paliko ryškų pėdsaką Šilutės ligoninės bendruomenėje – tiek tarp gydytojų, tiek tarp bendrosios praktikos slaugytojų.

Vyriausiasis gydytojas Algis Starkus pasidalijo mintimis apie kartu praleistus metus ir dėkojo už ilgametį darbą: „Vytautas Žvirblis  – tai neeilinė asmenybė, ne tik kaip gydytojas, savo srities meistras, bet ir kaip žmogus. Mes su gydytoju kartu išdirbome 40 metų. Ir aš, ir jis – abdominalinės chirurgijos specialistai. Su gerbiamo Vytauto išėjimu į pensiją, ligoninėje atsivers didelė tuštuma. Jis buvo plataus profilio gydytojas specialistas, neeilinių sugebėjimų administratorius, išklausantis ir patariantis kolega. Atsakingai ir gerai atlikti savo darbą ne visiems pasiseka, tačiau gydytojui tai sekėsi puikiai. Būdamas pavaduotoju, jis mokėjo rasti bendrą kalbą su darbuotojus – įtikinti, nuraminti, o prireikus ir griežtesnį žodį pasakyti. Ir kaip chirurgas, jis buvo savo srities profesionalas, turintis ne tik žinių, bet ir išskirtinių įgūdžių bei gebėjimo priimti sprendimus kritinėse situacijose. Ir nors gaila, kad gydytojas baigia savo karjerą, džiaugiuosi, jog jis galės daugiau laiko skirti sau bei savo šeimai. Juk gyvenimas nėra vien tik darbas. Nuoširdžiai dėkoju Vytautui  Žvirbliui už jo ilgametį darbą. Linkiu mėgautis tikru gyvenimu naujame etape – poilsio“.

Šilutės ligoninės administracijos inf.

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Pasisavino vyro pinigus

Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Sausio 30 d. į Šilutės r. PK kreipėsi vyras, gim. 1970 m., gyv. Dariaus ir Girėno g., Šilutėje, kad 16 m. už jį jaunesnė moteris pasisavino jo 700 eurų. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vasario 5 d. vakare viešoje vietoje Melioratorių al., Šilutėje, neblaivus (2,25 prom.) vyras, gim. 2002 m., sukėlė fizinį skausmą 10 metų už jį vyresniam vyrui. Taip pat apdaužė ir apgadino netoli stovėjusį moters elektrinį motorolerį. Nuostolis 200 eurų. Pradėtas ikiteisminis

Palangių daržininkystė prasideda. Kaip greičiau užsiauginti šviežių ir sultingų svogūnų laiškų?

svogūnai ant palangės

Dienoms jau pagaliau ilgėjant, savaime norisi daugiau žalumos ir vitaminų. Ant palangės žaliuojantys prieskoniai ir žalumynai ne tik kuria pavasarišką nuotaiką, bet ir yra nepamainomi pagalbininkai virtuvėje. Kad palangių daržininkystės sezonas Lietuvoje jau prasidėjo, pastebi prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė. Pasak jos, dažnuose namuose pirmaisiais pavasario pranašais tampa svogūnų laiškai, mat svogūnų sodinukų kaina patraukli, o daug darbo jiems užauginti nereikia. „Populiarėjant sveikai mitybai ir natūralumui, daugelis atsigręžia į tai, kuo užsiimant matydavo savo tėvus, senelius. Todėl daržininkystė

Ant dviračio – ištisus metus. Kokių taisyklių negalima pamiršti žiemą?

Ant dviračio žiemą

Pastarųjų žiemų klimato pokyčiai keičia mūsų šalies dviratininkų elgesį: Lietuvoje dviratis tampa nebe sezonine, o ištisus metus naudojama transporto priemone. Ekspertai pataria, kaip dviračiu rūpintis žiemos laikotarpiu ir kokių taisyklių, esant dabartinėms oro sąlygoms, privalu laikytis sėdant ant šios transporto priemonės.   „Nors eismo dalyviai dažnai laikosi nuomonės, kad dviratis šaltuoju metu nėra tokia patogi transporto priemonė kaip automobilis, vis šiltesnės žiemos leidžia jį minti visus metus. Svarbu žinoti, kad žiemos sezonu reikia tinkamai jį paruošti ir kiekvieną kartą atidžiai

Kreditinei kortelei – 75-eri: kaip vienas išradimas pakeitė mūsų finansinius įpročius

Ar žinojote, kad vasario 8 d. švenčiame kreditinės kortelės gimtadienį? Šią dieną galime pažvelgti į šio išradimo istoriją ir tai, kaip jis pakeitė mūsų finansinį gyvenimą. Per daugiau nei 70 metų kreditinė kortelė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kaip ir kodėl – pasakoja „Luminor“ banko kasdienės bankininkystės vadovė Aušrinė Mincienė. Pirmoji kreditinė kortelė atsirado 1950 metais, kai JAV finansinių paslaugų teikėjai „Diners Club“ išleido kortelę, skirtą restorano sąskaitoms apmokėti. Tai buvo nauja finansinė idėja, sugalvota vienos vakarienės metu, kai verslininkas Frankas

Taip pat skaitykite