Statybininkai netrukus baigs paskutinius Hugo Šojaus dvaro rūmų rekonstravimo darbus ir čia bus eksponuojami Šilutės muziejuje saugomi vertingi eksponatai. Laukiantiems ekspozicijų atidarymo muziejininkai parengė renginių ciklą „Šilokarčemos dvaras atgimsta. Nematytų Hugo Šojaus kolekcijų pristatymas“. Renginių ciklas tęsis iki rudens.

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pakvietė pasivaikščioti po restauruojamo dvaro rūmų erdves.

Kiekvieną mėnesį supažindinama su vis nauja tema. Kovo pabaigoje visuomenė galėjo susipažinti su dvare būsiančiomis dvaro istorijos ir Šojų šeimos istorijos ekspozicijomis.
Balandžio pradžioje pateikta Hugo Šojaus kabineto ekspozicijos koncepcija.
Renginio metu Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Silva Pocytė skaitė pranešimą apie Mažosios Lietuvos visuomenininkus Adomą Braką ir Aleksandrą Kuršaitį.
Plačių pažiūrų dvarininkas
Yra žinoma, kad Hugo Šojaus darbo kabinetas buvo antrame dvaro rūmų aukšte. Tačiau tikslios vietos nėra pavykę atsekti. Kaip atrodė darbo kabinetas, liudija išlikusios fotografijos.
Muziejininkė Sigita Smulkytė priminė H. Šojaus nuopelnus, svarbiausius jo asmenybės bruožus. Hugo Šojus buvęs plačių pažiūrų dvarininkas, visuomenininkas, kultūros veikėjas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Pats Hugo Šojus aukščiausiu savo karjeros laipteliu laikė didžiausios Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto generalinio direktoriaus postą. Intensyviai triūsdamas jis tapo geriausiu valstybinio kreditavimo reikalų žinovu. 1918 m. buvo paskirtas krašto ekonomikos patarėju. 1922 m. už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai H. Šojui buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.
Dvarininko interesai ir veikla neapsiribojo vien valstybinės tarnybos pareigomis – H. Šojus buvo ne vienos visuomeninės organizacijos bei įvairių draugijų narys.
Vienas ryškiausių H. Šojaus asmenybės bruožų buvo darbštumas. Kad ir ką bedarytų, jis tai darė su užsidegimu. Savo prisiminimuose rašė, kad turėdamas laisvo laiko stengėsi lavintis: „Troškau žinoti viską, ką mano laikų geriausios galvos buvo atradusios. Dar jaunas įpratau miegoti mažiau net sekmadieniais, idant galėčiau daugiau pabūti prie knygų ar rašymo darbų“.
H. Šojus miegodavęs ne ilgiau kaip 5 valandas per parą, galėdavęs naktis praleisti skaitydamas. Visa tai liudija, kad H. Šojus didžiąją dalį laiko prabūdavo savo darbo kabinete. Žinoma, kad net priešmirtinę savo gyvenimo dieną dvarininkas praleido šioje dvaro rūmų patalpoje.

Muziejininkė Sigita Smulkytė pateikė H. Šojaus darbo kabineto ekspozicijos koncepciją.

Darbo kabineto baldai
Darbo kabineto ekspozicijos interjerą muziejininkai sieks perteikti XIX a. iš riešutmedžio ir ąžuolo medienos gamintais baldais. Baldai į muziejų pateko iš įvairių Šilutės mieste buvusių valstybinių įstaigų. Masyvių formų spintą muziejui 1975 m. padovanojo tuometinio sovietų karinio komisariato darbuotojas Anatolijus Osipovas. Rašomąjį stalą, nuo 1946 m. stovėjusį Finansų skyriaus direktoriaus kabinete, 1970 m. muziejui perdavė Boleslovas Černius.
Spintos ir rašomojo stalo formos bei puošybos elementai leidžia daryti prielaidas, kad jie yra iš vieno komplekto: abu papuošti žmonių figūromis, o jų kojos vaizduoja gyvūno letenas.
Ekspozicijoje bus ir apskrities teismo rūmuose stovėjusi kėdė, kuri muziejui perduota 1973 m., stovas, ornamentuotas gėlėmis, artdeko stiliaus laikrodis, kuris stovėjo Vykdomojo komiteto pirmininko kabinete.
Tapytas H. Šojaus portretas
Kabinetą papuoš ir vienas unikaliausių eksponatų – dvarininko H. Šojaus portretas, tapytas dailininko Artūro Paižo (Arthur Peisz) XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Portreto fone matomos knygos leidžia manyti, kad portretas tapytas H. Šojaus darbo kabinete.
Išlikęs iš metalo nulietas dvarininko biustas su užrašu lentelėje. Išraižyta 1930 metų data leidžia manyti, kad jis yra dovanotas ar dvarininko įsigytas jo 85-ojo gimtadienio proga. Bus eksponuojami ir dvarininko nešiotas cilindras bei telefonas.
Tų laikų darbo kabineto neįmanoma įsivaizduoti be žemės gaublio, anuomet vadinamo žemės globu, rašalinės bei žibalinės lempos.
Fotografijos liudija
Vienas iš unikalių eksponatų – fotografijų albumas, kuris dvarininkui buvo padovanotas jo 90 metų proga. Albume sudėtos fotografijos, kuriose pavaizduoti miesto pastatai, stovėję ir tebestovintys ant dvarininko dovanotų bendruomenei žemių. Pirmajame albumo puslapyje yra atspaustas užrašas – Šilutės bendruomenės padėka Hugo Šojui. Ekspozicijoje bus ir daugiau fotografijų, kurių vienoje H. Šojus įamžintas kartu su Klaipėdos apskrities savivaldybės nariais. Ne mažiau svarbi nuotrauka, kurioje H. Šojus įamžintas savo darbo kabinete.
Gausi literatūrinė kolekcija
Daugiausia žinių yra išlikę apie darbo kabinete sukauptą vertingą istorinių dokumentų ir literatūros archyvą.
Antrojo pasaulinio karo metais dvarininko paveldėtojui pasitraukus į Vokietiją, dvaras ir jame sukauptos vertybės liko be priežiūros. Dvaras buvo nuniokotas, dalis muziejinių eksponatų išgrobstyta. Tuometinio dvaro preparatoriaus Martyno Toleikio rūpesčiu dalis eksponatų buvo išvežti į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, nedidelė archyvo dalis pateko į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrių.
Bus eksponuojama dvarininko bibliotekai priklausiusi ir iki šių dienų išlikusi literatūrinės kolekcijos dalis – iš viso 51 knyga. 18 knygų priešlapiuose yra autentiškumą ir nuosavybę patvirtinantys spaudai ir parašai. Dauguma knygų spausdintos vokiečių kalba gotišku šriftu. Ekspozicijai bus pateiktos ir dvi senos, itin vertingos religinės knygos. Vienos iš jų pavadinimo nėra išlikę, tačiau ji yra viena seniausių H. Šojaus saugomų raštijos eksponatų, išleista 1580 metais, gausiai iliustruota, parašyta gotišku šriftu. Knygos priešlapyje yra išlikęs H. Šojaus darytas įrašas: 1927 m. balandžio 1 d.: „Fragmentas senos postilės, kurią radau namo palėpėje, Lėbartuose, su medžio raižiniais, trūksta pradžios ir pabaigos, 39 puslapyje yra 1580 metų data“.
Muziejininkė S. Smulkytė pastebi, kad atvertus minėtą puslapį yra visai kita data – 1558 metai, todėl manoma, kad knyga yra dar senesnė.
Kitas vertingas leidinys – 1729 metais Tiubingene išleistas Senasis ir Naujasis testamentai. Knyga įspūdinga ir turiniu, ir svoriu – sveria apie 12 kg.
H. Šojus ne tik kaupė vertingų knygų kolekciją, bet ir pats domėjosi vietos tradicijomis, užrašinėjo papročius, pasakas, pasakėčias. Profesoriaus Aleksandro Kuršaičio padedamas atrinko 100 jų ir 1912 metais išleido atskiru leidiniu „Pasakos apie paukščius“. H. Šojui rūpėjo, kad su jo rinkta tautosaka susipažintų lietuvių ir vokiečių skaitytojai, todėl išleido dviem kalbomis.
Darbo kabineto bibliotekoje buvo enciklopedijų, tad bus eksponuojama ir 12 enciklopedijų, bus daugiau knygų, kurios pažymėtos H. Šojaus asmeniniais spaudais.

Laima PUTRIUVIENĖ