Rugsėjui artėjant į pabaigą, jau daug metų tradiciškai Žemaičių Naumiestyje rengiama rajono ūkininkų rudens šventė. Šioje šventėje paskelbiami ir pagerbiami Šilutės r. savivaldybės konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai ir prizininkai. Šiais metais konkurso komisija skelbia: konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtoju pripažintas Tomo Kazlausko mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis (Mažių k., Juknaičių sen.). Antroji vieta atiteko Žemaičių Naumiestyje augalininkystės ūkį vystančiam Vytautui Kuzmai. Trečiąja vieta dalijasi mėsinius galvijus auginantys Lina ir Mindaugas Balčiauskiai (Juškaičių k., Gardamo sen.) bei Vida ir Algimantas Kliučinskai (Užlieknių k., Šilutės sen.).

Lina ir Mindaugas Balčiauskiai Juškaičiuose pradėjo auginti retos wagyu veislės mėsinius galvijus.

Pirmasis reportažas – apie Balčiauskių ūkį
Jauni, kupini energijos ir matantys savo veiklos prasmę Lina ir Mindaugas Balčiauskiai savo penimų galvijų ūkį plėtoja Juškaičiuose. Aplinkui gausu miškų, iki Žemaičių Naumiesčio iš čia – 10 km. Šį atstumą darbo dienomis, o neretai ir šventadieniais ar po darbo tenka įveikti Linai Balčiauskienei, kuri, be pareigų nuosavame ūkyje, dar dirba Žemaičių krašto etnokultūros centre kultūrinės veiklos vadybininke.
„Kai pragyvenimui iš ūkio pritrūksta pinigų, žmona uždirba“, – juokaudamas sakė ūkio šeimininkas Mindaugas. Ūkininkauja jauni žmonės Mindaugo tėvų sodyboje.

Wagyu – mėsinių galvijų veislė
„Pradėjom nuo mišrūnų, paskui įsigijom limuzinų, vėliau – angusų veislės galvijų. Pernai pabandėme Lietuvoje negirdėtą naujovę – daliai angusų implantavome iš Vokietijos įvežtus embrionus. Tai labai brangu. Mums padėjo vienas vokietis, kuris Baltijos šalyse turi įsteigęs „Baltic Wagyu“ įmonę“,– pasakojo M. Balčiauskis. Žmona Lina atvykėlius apšviečia, kad wagyu – tai mėsinių galvijų veislė. Šių gyvulių mėsa esanti brangiausia pasaulyje. Lietuvoje tokių galvijų iš viso yra gal 36, o 16 iš jų ganosi juškaitiškių bandoje.
Šeimininkai noriai pasakoja, kad prieš porą metų vienas vokietis ieškojo Lietuvoje verslo partnerių, ne kartą lankėsi Balčiauskių sodyboje, kol galop įkalbėjo imtis auginti šiuos brangiai kainuojančius galvijus (ne juokas – steiko kepsnys iš šios mėsos Japonijoje kainuoja 300 eurų). 2 metų telyčia kainuotų apie 10 tūkst. eurų, bulius– dar brangiau. Todėl imtasi juos veisti implantuojant jau turimoms angusų veislės žindenėms wagyu embrionus. Kovą atvesti pirmieji veršeliai dar nėra dideli. Su vokiečiais sutarta, kad jie pelningai nupirks užaugintus galvijus.

„Nutarėm rizikuoti. Buvo atvažiavę iš Stulginskio universiteto mokslininkai, kurie yra darę eksperimentus su embrionais, bet neatsirado norinčių auginti. Buvo reikalų, kaip teisiškai įregistruoti gyvulius iš embrionų. Duomenų bazė pritaikyta sėklinamiems gyvuliams registruoti. Teko važiuot tuo reikalu į Kauną, pagaliau buvo paruošta duomenų bazė tokiems galvijams teisiškai įregistruot“, – pasakojo Mindaugas.

Parduoda po 20-30 galvijų kasmet
Ūkio šeimininkai minėjo, kad ir Mindaugo tėvas turėdavęs gyvulių – po 10-15 galvų. Visada šioje sodyboje būdavęs ir arklys. Dabar tik jo traukiamus padargus matėme palei pastatus sustatytus. Bene įdomiausi – dvivagis arklių traukiamas plūgas, arklinis šieno vartytuvas. Arkliuką jaunieji šeimininkai išlaikė ištisus aštuonerius metus, bet prieš savaitę pardavė, mat šis visai nuseno.

Jaunieji Balčiauskiai dabar laiko apie 100 įvairių veislių penimų galvijų. Per metus yra pardavę ir 20, ir 30. Augindavo didelius, o pernai pabandė realizuoti 9-10 mėnesių sulaukusius veršius. „Ir kainos daug geresnės, – sakė ūkio šeimininkai. – Už didelį gali gaut apie 1000 eurų, o už tik atjunkytas telyčias gavom po 600 eurų. Bet visus metus nereikėjo papildomai šerti, jais rūpintis. Geriau žindenių daugiau laikyt“.

Randa laiko ir poilsiui
Kaip apie nedidelį stebuklą ponia Lina pasakojo apie praėjusiais metais bene pirmą kartą turėtas dviejų savaičių atostogas: „Pernai pirmą kartą buvom dviem savaitėms išvažiavę atostogų į Vokietiją. Ūkį prižiūrėt palikom vaikams. Dukrai Inetai buvo 15 metų, sūnus Linas 12-os. Tai tas dvi savaites su suaugusiųjų priežiūra jie mus ir išleido. Tai buvo didelė euforija. Dabar išvažiuojam vienai kitai dienai. Mes galim palikt bandą vienai ar porai dienų. Svarbu, kad vasarą vandens netrūktų, naują ganyklos plotą prieš tai atitveriam. Šiemet, kadangi buvo karantinas, Lietuvos vaizdais grožėjomės…“

Ilgam nepaliksi ūkio – aplinkui miškai. Ne kartą pasitaikė, kad žvėrys aptvarus bėgdami praardo. „Prieš kokius 5 metus vilkai bulių ir veršelį sudraskė. Pastaraisiais metais to nebėr. Vilko negali liest ir šautuvą turėdamas, ir išmoką gaut sudėtinga, neva pats tinkamai neprižiūrėjai, saugumu nepasirūpinai… Kai sudraskė, buvome apsidraudę, tai didelių nuostolių neturėjom. Dabar nebedraudžiam, nes labai brangu. Beje, vilkui nėra taip paprasta tą veršiuką nugvelbt, nes mamos stambios, rūpestingai juos saugo“, – pasakojo ūkio šeimininkas.

„Priuga, priuga…“
Prisipažinsiu, pirmąkart girdėjau, kad karves kviesdami iš ganyklos taip šauktų: „Priuga, priuga…“ Ką tai reiškia? Sako, taip iš seno įpratę… Tik pašaukė, ir veršiai su savo surogatinėmis motinomis iš ganyklos tolimojo krašto ramiai ir išdidžiai paržingsniavo prie žmonių būrio greta tvarto. Išsirikiavo nuotraukai, tarsi kasdien būtų įpratę pozuoti…

Petras Skutulas, autoriaus nuotr.