Menininkai praturtins Mažosios Lietuvos paveikslų sodą
Bitės upelio slėnyje, šalia Martyno Jankaus muziejaus, minint Mažosios Lietuvos patriarcho 145-ąsias gimimo metines, 2003 m. rugpjūtį buvo įkurtas Mažosios Lietuvos paveikslų sodas – galerija po atviru dangumi. Toks sodas – galerija Lietuvoje tėra vienintelis, neskaičiuojantis darbo valandų, ištisą parą leidžiantis gėrėtis profesionalų sukurtais darbais.
Pasak Martyno Jankaus muziejaus direktorės Liudvikos Burzdžiuvienės, paveikslų galerija kasmet papildoma naujais pleneruose dalyvaujančių profesionalių dailininkų darbais. Dailininkai Per dešimtmetį dailininkai čia sukūrė per pusšimtį darbų. Galerijoje po atviru dangumi kūrinių gyvenimas būna trumpesnis. Metų laikų kaita keičia paveikslų spalvas, nuotaikas, kol jie pasensta ir juos tenka pakeisti kitais.
Šiemet iš 10 plenero dalyvių du atvyko iš Vokietijos, vienas iš Lenkijos. Penktadienį plenero dalyvių darbus galės apžiūrėti tradicinės sueigos pas Martyną Jankų dalyviai.
Prie Martyno Jankaus muziejaus daržinės eksponuojami vaikų dailės plenero dalyvių darbai, atremti į sieną keli profesionalų paveikslai. Vieno jų autorė vilnietė tapytoja Giedra Purlytė atviravo, kad kūrybai ją inspiruoja gamta. Aukštaitė, atvykusi į Mažąją Lietuvą, pajuto, kad čia net vėjas kitoks. Susipažinusi su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu po atviru dangumi bei ieškojusi išskirtinių krašto ženklų, pasirinko vėtrungę. Nesistengė atkurti tiksliai, perteikė tik nuotaiką: lyg laivas per mėlynus vandenis plaukianti vėtrungė iškėlusi vėliavą – žydinčią tulpę…
„Vaikystėje dažnai su mama važiuodavome į Klaipėdą, Kauną. Kaunas neturėjo savo kvapo, o Klaipėda visada kvepėdavo savaip. Net autobusai turėjo savo kvapą…“ – pasakojo daugiau negu 10 metų Klaipėdoje gyvenanti tapytoja Vitalija Petraitytė. Tačiau jei jai tektų rinktis gyvenimą provincijoje ji pasirinktų Šilutę. Menininkė iš uostamiesčio patikina, kad paveiksle vaizduojamos gėlės ant Rambyno kalno ar jo papėdėse tikrai nežydi. Kaip ir daugelis jos tapytų gėlių, šios „išplaukė“ iš jos vaizduotės. Jei ir buvo kada nors matytos, tai dabar sugrįžusios iš pasąmonės kertelių „pražydo“ paveiksle, kuris net šalčiausią žiemos dieną „žydės“.
Senoji daržinė plenero dalyvius ne tik saugo nuo saulės kaitros, bet ir įkvėpimo buveinė. Čia susipažįstame su plenero dalyviais. Pernai baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto magistro studijas Milda Žemaitienė dirba Kazlų Rūdos menų mokykloje. Jaunoji menininkė pripažįsta, kad Rambyno kalnas pakeitė jos įprastą požiūrį, todėl įpratusi tapyti tamsius, monochrominius paveikslus šįkart pasidavė ją užvaldžiusiam jausmui. Jos sukurtame paveiksle netrūksta raudonos spalvos proveržių. Ji tapė Nemuno ir dangaus mėlynes, krūmų žalumą, tačiau tai jos netenkino. Jausmai ir mintys susipynė. Dar darė eskizų, fotografavo, kol išgavo norimas spalvas. Jos kuriamame paveiksle tarp pušų kamienų matosi ne tik Nemuno vandenys, bet „suliepsnojo“ ir raudoni saulės atšvaitai.
Kretingiškis grafikas, dabar gyvenantis ir kuriantis Kelmėje, Andrius Seselskas pripažįsta, kad tapyti tokio didelio formato paveikslą jam buvęs iššūkis. Grafikas, paprastai kuriantis daug mažesniame formate, šįkart savo jausmus ir mintis galėjo„išlieti“ keliskart plačiau. Grafikas ir į plenero kūrybinę užduotį pažvelgė per jam įprastą prizmę, paveikslą tapydamas juodai baltomis spalvomis: juodame fone sublizga juodas tekstas, atkeliavęs iš 1929-ųjų. Tai mintys iš Amžinosios Rambyno knygos.
Pirmasis apsilankymas Bitėnuose neišdildomų įspūdžius paliks iš Prienų rajono kilusiam Petrui Lincevičiui, šiuo metu studijuojančiam Vilniaus dailės akademijoje. Jauną menininką žavi gamta, architektūra, net senosios daržinės sienos. Petras tapė daržinės sienos lentų ir senovinės staltiesės rašto fragmentus. Staltiesę radęs seno pastato palėpėje, ten pat aptikęs ir seną skrynią. Kūrėjas įsivaizdavo, kad joje galėjo būti laikomi audiniai, tačiau Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liuda Burzdžiuvienė patikino, kad tai veikiau buvusi amatininko dėžė…
Laima PUTRIUVIENĖ