Šv. Mišias Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojo kunigai Julius Meškauskas, Remigijus Saunorius, Vidmantas Šidlauskas.

Šilutės medžiotojų ir žvejų draugijos nariai praėjusių metų rudenį pirmą kartą Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje iškilmingai paminėjo Šventojo Huberto, medžiotojų globėjo, dieną.

Tai buvo naujos tradicijos pradžia Šilutės krašte. Tarnystę Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčios parapijoje pradėjęs klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pritarė Šilutės medžiotojų draugijos kreipimuisi.

Šiemet minėti savo globėją Šventąjį Hubertą Pamario krašto medžiotojai susirinko į Vainutą. Medžiotojų ir jų šeimų narių eisena su daugumos klubų vėliavomis nusidriekė nuo miestelio autobusų stoties Vainuto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios link. Eisenos priekyje žengė pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario Brass“, vadovaujamas medžioklės tradicijų puoselėtojo, muzikos mokytojo Gražvydo Railos.

Medžiotojų eisenoje žengė ir Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda su žmona Vitalija.

Eisenai peržengus šventoriaus vartus, ant bažnyčios slenksčio medžiotojų koloną pasitiko trys kunigai: Vainuto bažnyčios klebonas Vidmantas Šidlauskas, iš Švėkšnos atvykęs klebonas Julius Meškauskas ir Šilutės dekanato dekanas kanauninkas Remigijus Saunorius.

Šventąsias Mišias medžiotojų globėjo šv. Huberto garbei aukojo visi trys garbingi katalikų bažnyčios kunigai.

Pamaldų metų giedojo bažnyčios choras, aidėjo pučiamųjų ansamblio bažnytinės melodijos, o pamaldoms pasibaigus, nuskambėjo ir medžioklės rago šaukiniai. Pamokslą sakęs Švėkšnos parapijos klebonas Julius Meškauskas pasidžiaugė gamtą mylinčių medžiotojų nusiteikimu kasmet pasimelsti už savo globėją Šventąjį Hubertą ir palinkėjo visiems susirinkusiems, jų šeimoms ir į Amžinybę iškeliavusiems bendraminčiams Dievo palaimos.

Visų medžiotojų vardu bažnyčios tarnams padėkos žodį tarė Vainuto medžiotojų klubo vadovas Aloyzas Miliauskas, įteikęs kunigams puokštes rožių. Beje, šv. Mišiose dalyvavo ir jo sūnus, taip pat medžiotojas Vaidas Miliauskas, evangelikų liuteronų kunigas.

Po pamaldų vainutiškiai visus medžiotojus pakvietė vakarienės į bendruomenės namus.

Kas buvo Šventasis Hubertas?

Manoma, kad Šv. Hubertas gimė kilmingoje šeimoje. Pasak legendų, jaunystėje jis buvo linkęs pasinerti į įvairiausius malonumus, ypač mėgęs medžioklę.
Hubertas minimas visoje Europoje, šalia jo vaizduojamas elnias su kryžiumi tarp ragų. Pasakojama, kad šventą dieną išėjęs medžioti Hubertas aptiko didžiulį elnią ir visą dieną jį persekiojo. Vakarop elnias sustojo, ir medžiotojas išvydo jam tarp ragų švytintį kryžių. Jis puolė ant kelių, o elnias prabilo: „Kam mane persekioji? Ar tokia stipri tavo medžioklės aistra, kad pamiršti savo išganymą? Keliauk į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą, ir jis tau pasakys, ką turi daryti“.

Hubertas nuvyko pas Lježo vyskupą Lambertą, o mirus žmonai pasitraukė į miškus. Vėliau kaip piligrimas nukeliavo į Romą. Tuomet popiežiui Sergijui apsireiškęs angelas pranešė, kad mirė Lambertas, ir liepė Hubertą įšventinti vyskupu. Popiežiui abejojant, angelas atnešė šv. Lamberto pastoralą ir vyskupo drabužius, o Švč. Mergelė Marija įteikė pačios išaustą stulą. Įšventinimo dieną pasirodęs šv. Petras davė Hubertui auksinį raktą.

703 ar 705 metais Hubertas tapo Mastrichto vyskupu. Jis atvertė į krikščionybę paskutinius Ardėnų ir Brabanto girių pagonis. Mirė 727 m. gegužės 30 d.

Taip pat pasakojama, kad šv. Hubertas peržegnojęs užgesino vyskupijos rūmų gaisrą, padarė tinkamą laivybai nusekusią Maso upę, išgydė nuo pasiutligės žmogų.
Jis yra Lježo, medžiotojų, miškininkų, medžioklinių šunų globėjas; dėl šakotų elnio su kryžiumi ragų globoja ir metalo apdirbėjus. Jo prašoma išgydyti nuo pasiutligės, vadinamos „šv. Huberto liga“, ir apsaugoti nuo pasiutusių šunų bei nuodingų gyvačių.
Jis vaizduojamas dvejopai: kaip vyskupas, bet dažniausiai kaip medžiotojas, klūpantis prieš elnią su kryžiumi tarpuragėje.

Petras Skutulas, autoriaus nuotr.