Nedaug esama žmonių, kurie savo atsidavimu, darbais, idėjomis pelnytų nuoširdžią aplinkinių pagarbą ir pripažinimą. Būtent tokie yra Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai Marija ir Martynas Purvinai, tyrinėjantys Mažosios Lietuvos kultūrą, padedantys įamžinti protėvių Lietuvos vaizdus, vertybes, kultūrinį palikimą, įkvepiantys meilę ir pasididžiavimą krašto unikalumu, istorija.

Balandžio 18-oji buvo ta diena, kai Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje rinkosi Mažosios Lietuvos kultūrai neabejingi žmonės, atėję sutikti 2013 m. išleistą solidžią architekto, etnografo, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro M. Purvino mokslo monografijos „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ pirmąją knygą, kurią rengti padėjo ištikima bendramintė, architektė, žmona M. Purvinienė.
Monografijoje, paremtoje autoriaus ilgų metų (dar 1972 m. pradėtų ir kelis dešimtmečius nuosekliai tęstų) Lietuvos senųjų kaimų tyrimu ir 1980 m. pradėtos Mažosios Lietuvos Pamario kaimų ilgalaikės analizės rezultatais, pateikiami Mažosios Lietuvos, kaip specifinio istorinio ir etnokultūrinio regiono, rytinės Kuršių marių pakrantės ir ten buvusių žvejų kaimų apibūdinimai, duomenys apie tų specifinių kaimų istorinę raidą ir jų analizė. Aptariami Mažosios Lietuvos kaimų ūkinės ir etnokultūrinės raidos bruožai, Kuršių marios ir jų aplinkos specifika, Pamarys ir jo kaimai Rendės-Peldžių, Agilos-Gyventės, Nemunyno-Gilijos, Tovės-Akmenos, Ventės-Gaicių, Svencelės-Klišių, Stariškės-Smeltės ruožuose. Skyriuose apžvelgiami kiekvieno ruožo gamtiniai ir kiti ypatumai, žinių apie ruožą ir jo kaimus šaltiniai, skirtingų metų duomenys apie ruožo kaimus ir jų analizė. Tolesnėse monografijų ciklo knygose numatoma apibūdinti ir kitokius to savito regiono kaimus: laukininkų – žemdirbių, pievininkų – pievų naudotojų, pelkininkų – sausintų pelkių įsisavintojų ir kitokius kaimus, pateikti išsamesnius esamos istorinės medžiagos ir publikacijų šia tematika apibūdinimus.
Pateikiant duomenis apie ruožo kaimus nurodoma, kiek tam tikru laikotarpiu ruože būta kaimų, jų pavadinimai, apibūdinimai (bažnytkaimis, valstiečių kaimas, mišrus, karališkųjų valstiečių kaimas ir kt.), kiek tuose kaimuose būta ugniakurų (sodybų), gyventojų, taip pat kiti, statistiniai, gyventojų surašymo duomenys, verslininkų žinyno informacija apie ruožo kaimus, apimanti gyventojų skaičių, aprašomuoju laikotarpiu gyvenusius ir veikusius prekybininkus (nurodoma, kuo prekiauta), amatininkus, kepėjus, gydytojus, nurodomos jų pavardės, įvardijami tuo metu veikę verslo objektai.
Leidinyje, kurį padėjo rengti kartu po Mažąją Lietuvą keliavusi ir daugelį metų archyvuose medžiagą rinkusi architektė M. Purvinienė, publikuojami kaimų planai ir žemėlapiai, ištisos giminių istorijos, pavyzdžiui, pateikiamas Gilijoje gyvenusio žvejo ir valstiečio Erdmono Krataičio gyvenimas (XVIII vidurys), jo sūnaus, vaikaičių, provaikaičių, proprovaikaičių gyvenimas, ir kitų palikuonių gyvenimai, kurie siekia net XX a. „Tarp gausių E. Krataičio palikuonių pasitaikydavo ir sudėtingesnių likimų. Pavyzdžiui, 1879 m. gimusi Enužė Krataitytė susilaukė nesantuokinio sūnaus, vėliau du kartus ištekėjo ir pan. Gal šioje giminėje gyvenimo komplikacijos nevyraudavo – galima spėti, kad kaimiškojo gyvenimo tradicijos, vyravusios moralinės nuostatos padėdavo stabilizuoti daugelio jaunuolių likimus, skatindavo susikurti pastovesnį ir pakankamai pasiturimą gyvenimą“, – įdomiai, gyvenimiškai svarsto autorius (p. 758).
Senosios kartos išmirė, išnyko daugybė kaimų. Laiko sustabdyti negalima, bet žmogus gali užfiksuoti praeities įvykius. O kuo apskritai reikšmingas Lietuvos kaimas? Anot M. Purvino, nesuklysime teigdami, jog lietuvių tautai įtakos turėjo senasis kaimas. Su kaimais susijusi ir kalba, ir kūryba, ir tautiškumas. Miestai, dvarai ir visa kita taip pat vaidino savo vaidmenį, bet tautiškumo dvasia užaugo būtent kaimuose.
Pamario kaimų žmonių gyvenimas buvo specifinis. Didžiąją metų dalį buvo plaukiama į marias. Egzistavo daugybė prietarų, buvo meldžiamasi įvairiems dievams, juk nuolat reikėjo rizikuoti savo gyvybe ir norėjosi ją išsaugoti… Gal todėl prieš keletą amžių pastatytą bažnyčią Pamaryje lankę vietiniai gyventojai po mišių skubėjo prie šventojo ąžuolo ir meldėsi seniesiems dievams.
„Malonu, kai pasijuntame ne vieniši, kad yra bendraminčių“, – kalbėjo M. Purvinas, bendraudamas su Šilutės kultūros žmonėmis, linkėjusiais M. ir M. Purvinams sėkmės tęsiant prasmingą veiklą ir su gilia pagarba pavadinusiems juos „istorijos, etnografijos architektais“.

Loreta Liutkutė
Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka