Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) literatų būrelio nariai, kaip ir visi, karantino metu pasiilgę bendravimo, Joninių išvakarėse išvyko į Klaipėdos rajone, Šventvakarių kaime esančią svetingų šeimininkų sodybą. Kelias po ilgai šilutiškių laukto lietaus vingiavo per sodrius išplaukusių kviečių laukus, pro paslaptingus raistelius, per sočiai atsigėrusių medžių giraites.

Prie upės klausėmės nuostabių lakštingalų trelių.

Šventvakariai – kaimas ant Minijos kranto, skęstantis žolynų ir gėlių jūroje, skambantis netilstančiomis lakštingalų trelėmis. Tikras Joninių vainikas, gėlių puokštės, nuoširdžiausi linkėjimai šį kartą buvo skirti jubiliejinį gimtadienį švenčiančiai Albinai. Draugų valiavimą pasigavo rami upės tėkmė ir, šnarindama pakrančių nendres, nunešė į marias – į simbolinius ilgo ir gražaus gyvenimo vandenis. Laimingai!

Gražiausi žiedai – jubiliatei
Būna gimtadienių, kurie prabėga prie gausaus valgių ir gėrimų stalo, su skambiais tostais, garsiom šnekom ir dainomis… Šis buvo kitoks – ir jubiliejus, ir bendraminčių susitikimas, po ilgo išsiskyrimo. Lyg prabėgom, bet atsakingai prisiminėm būtinus užbaigti darbus, tolesnį planą ir liūdnus bei juokingus nutikimus karantino metu, tačiau visus vienijo ypatinga šios popietės dvasia. Lyg kas būtų užbūręs šią jaukią erdvę ir pripildęs ją gerumo dvasia – gal ugnies lauko židinyje (simbolinis Joninių laužas) spragsėjimas? Tai buvo nepakartojamos akimirkos, papildytos literačių – Birutės, Irenos, Vidos – poezijos, subtilios Tatjanos muzikos, romansų, bendrų dainų, pasikalbėjimo. Kas be ko, tokį vakarą prisimenama tai, ką sužinojome iš tėvų ar senelių apie Joninių papročius, senovines apeigas ir burtus. Burtus, kurie būdavo praktikuojami ir šio krašto jaunimo, ypač merginų: maudymąsi rasoje, vainikų mėtymą ant eglės šakų, laimės spėjimą pagal ant stogo metamos puokštės kryptį. Su Joninių metu sutampa dar vienas paprotys – bijūno žinia. Gražus tas darželio augalas, įspūdingi žiedai ir kvapas. Bet anais laikais, jei sodyboje būdavo netekėjusi mergina, ji neleisdavo bijūnui, pasodintam prie verandos (kitur – prie gonkelių) pražysti – nuskindavo visus žiedų bumbuliukus. Bet, jei būdavo nužiūrėjusi vaikiną, prie kurio linkdavo širdis, leisdavo pražysti vienui vienam žiedeliui. Truputį šone, kad ne visi pastebėtų. Sekmadienį eidama į bažnyčią slapčia tą žiedą nuskindavo ir atsinešdavo. Pasaugodavo, kada patinkantis vaikinas eidavo pro bažnyčios duris į vidų, lyg užkliūdama, lyg kieno pastūmėta įbrukdavo tą žiedą nužiūrėtajam į ranką. Oi kaip drebėdavo mergaitės širdis, laukiant pamaldų pabaigos. Jei po visam pamatydavo savo bijūną paliktą šventoriuje, vadinasi, tam berneliui ji visai nerūpi. Skaudu, bet aišku, kad vilčių nepuoselėk. Bet jei tas bernelis neskubėdavo su visais greičiau namo, jei jo švarko ar marškinių kilpoje tas bijūnėlis švytėjo, mergaitė ne tik pradžiugdavo, bet ir palengva takeliais pasistengdavo namo viena pareiti: žinojo, kad bus kas ją pasivys, su kuo apie Joninių laužą šoks. Mokėjo mūsų senoliai gražiai ir išmintingai elgtis: nei kito, nei savęs žeminti nenorėję.

Grįžome namo pašviesėję, pasibuvę tikroje žolynų ir lakštingalų saloje, nešdamiesi išskirtinį sodybos šeimininkų svetingumo jausmą – Joninių džiaugsmą.

Literatų būrelio inf.