Vasario 11-ąją Pasauline ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo to laiko ši diena minima krikščioniškose šalyse. 

Nuo Nepriklausomybės metų

Lietuvos piliečių sveikata rūpinasi Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija. Ji įkurta dar 1918 m. balandžio mėn., kai Lietuva tapo nepriklausoma. Nuo 1920 metų Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 metų pradėta nemokamai skiepyti nuo užkrečiamųjų ligų.

Gerinant sveikatos apsaugą daug įtakos turėjo nevyriausybinės organizacijos: medicinos draugijos, sąjungos, katalikų gydytojų korporacijos, katalikų blaivybės organizacijos ir kt. 1926 metais Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. Per Lietuvos okupaciją sveikatos apsaugos sistema gerokai keitėsi.

Tiek kukliai apie Pasaulinę ligonių dieną užsiminta kalendoriaus lapelyje. Tačiau Popiežius Pranciškus šia proga, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į kitus pasauliui svarbius momentus.

Popiežiaus Pranciškaus mintys

Štai ką apie Pasaulinę ligoninių dieną Romoje, Šv. Jono bazilikos Laterane 2021 m. gruodžio 10 d. Loreto Švč. Mergelės Marijos minėjime kalbėjo popiežius Pranciškus:

„Prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II įsteigė Pasaulinę ligonių dieną, kad Dievo tauta, katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė skirtų daugiau dėmesio ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi.

Daug pažengta pirmyn, tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, kad visiems ligoniams, net ir didžiausio skurdo ir atskirties vietose bei situacijose, būtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra.

Šiai trisdešimtajai Pasaulinei ligonių dienai parinkta tema „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.

Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš šios absoliučios izoliacijos kyla poreikis kreiptis į kitą, šauktis kito. Kai žmogus dėl ligos savo kūnu patiria silpnumą ir kančią, jo širdis taip pat apsunksta, auga baimė, daugėja klausimų, aštriau iškyla prasmės klausimas dėl visko, kas vyksta. Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių?“

Žodžiai medikams

Į gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių popiežius kreipiasi tokiais žodžiais:

„Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.

Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus. Moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo. Labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo. Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija“.

„Gerojo samariečio užeigos“

Kalbėdamas popiežius atkreipia dėmesį į slaugos vietas.

„Šimtmečių būvyje gailestingumas ligoniams paskatino krikščionių bendruomenę atidaryti daugybę „gerojo samariečio užeigų“, kuriose gali būti priimami ir gydomi įvairūs ligoniai, ypač tie, kurių sveikatos poreikiai lieka nepatenkinti dėl skurdo, socialinės atskirties ar sunkumų gydant tam tikras ligas. Tokiose situacijose pirmiausia kenčia vaikai, seneliai ir pažeidžiamiausi žmonės. Daugybė misionierių statė ligonines, ambulatorijas bei slaugos centrus“.

Popiežiaus palaiminimas

Romos vyskupas Pranciškus, kuris kartu yra ir visos Katalikų Bažnyčios vadovas, savo pamokslą baigia palaiminimu:

„Brangūs broliai ir seserys, Marijai, Gailestingumo Motinai ir Ligonių Sveikatai, pavedu visus ligonius ir jų šeimas. Tegul jie randa prasmę, paguodą ir įgyja pasitikėjimo vienydamiesi su Kristumi, kuris prisiima pasaulio skausmą. Meldžiuosi už visus sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie, turėdami apsčiai gailestingumo, drauge su tinkama priežiūra dovanotų pacientams savo brolišką artumą.

Visiems nuoširdžiai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus“