Tarpukario Lietuvoje vienas populiariausių stalo žaidimų buvo kortos, jos buvo skirtos tiek žaidimams, tiek būrimui. 1924 m. Lietuvoje įsigaliojo kortų monopolis – jas gaminti galėjo tik valstybė, o platinti – tik tie, kurie turėjo valstybės leidimą. Atsivežti kortas iš užsienio buvo draudžiama, veikla buvo griežtai kontroliuojama valstybės institucijų. Šioje tarpukario kortų istorijoje Lietuvos bankas taip pat suvaidino nemažą vaidmenį.

Lietuviškos kortos

Lietuvoje kortos atsirado ir paplito Renesanso epochoje. Aistringas kortuotojas buvo Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis. Panašiu metu kūrėsi ir pirmieji kortų gamintojų – amatininkų cechai. Vėliau savo veikla išgarsėjo 1777 m. Varėnoje įsteigta lošimo kortų dirbtuvė. Jos įkūrėjai ir savininkai – Karolis Pranciškus ir jo sūnus Juozapas Perliai. Senovinių kortų pavyzdžiai yra retas ir brangus dalykas. Daugiau žinių apie kortų kūrimą ir jų gamybą yra iš tarpukario laikotarpio. Muziejuose saugomi ir kortų piešiniai, ir jau atspausdintos kortų kaladės arba malkos. Yra žinomi 7 lietuviškų kortų variantai.

Su tautiškumo bruožais

XX a. pradžioje valdžia skelbė kortų dizaino kūrimo konkursus, kuriuose dalyvavo ne vienas to meto įžymus dailininkas – Vilius Jomantas, Jonas Buračas, Barbora Didžiokienė, Adomas Varnas ir kiti. Konkursą laimėję dailininkai būdavo premijuojami. Lietuviškos lošimo kortos turi ryškių tautiškumo bruožų: karaliai – LDK kunigaikščiai, valetai – senovės karžygiai, damos – vaidilutės ar kunigaikščių žmonos. Tautiškumas atsispindi figūrų drabužiuose ir per tam tikras detales: šarvus, ginklus, skydus, augalus, raštus, spalvas. Kortų piešiniai romantiški, idealizuojantys Lietuvos praeitį.

Tarpukario Lietuvoje nuo 1924 m. sausio 1 d. įsigaliojo kortų gamybos ir platinimo monopolis. 1924 m. kovo 1 d. „Vyriausybės žinių“ 152-ajame numeryje buvo paskelbtos Lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinės monopolizacijos įstatymui vykdyti taisyklės. Jas pasirašė Vytautas Petrulis, „Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministeris“.

Susidėvėtas kortas reikėdavo grąžinti

Galima išskirti šias nuostatas: „2. Teisė visų rūšių kortas pardavinėti perduodama Lietuvos Bankui“; „6. Monopolizuotos kortos parduodamos visuose Lietuvos banko skyriuose vienoda Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerio nustatyta ir viešai paskelbta kaina. Kitiems pardavėjams pardavimo kainos nenormuojamos“; „9. Įstaigos, kuriose leidžiama viešai kortomis lošti, privalo vesti monopolizuotų kortų registraciją ir pristatyti vartotas Lietuvos bankui sunaikinti. Už nepristatytas kortas įstaigos, kuriose leidžiama viešai lošti, užmoka pilną kortų vertę. Registracijos knygą išduoda Mokesčių Departamentas“; „12. Lietuvos Bankas veda įstaigoms parduotų kortų registraciją“.

Iš teksto matome, kad Lietuvos banko vaidmuo šioje tarpukario kortų istorijoje nemažas – jis buvo atsakingas už kortų pardavimą, priežiūrą ir naikinimą. Taigi, Lietuvos banko pastato Kaune krosnyje buvo naikinami ne tik pinigai, bet ir kortos.

Pinigų muziejaus inf.