Vasario 21 d. minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Šia proga per Lietuvos radiją kalbėjo Libertas Klimka, etnologas. Štai apie ką jis kalbėjo – pasiskaitykite.

Pasaulyje kalbų vis mažėja

Vasario 21-osios kalendoriaus lapelyje įrašyta: „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“. Toks įrašas atsirado 2002 m. Jungtinių Tautų rūpesčiu. Tai tam, kad būtų globojamos ir tos kalbos, kurios nėra naudojamos bendravimui tarp valstybių, neįrašomos kaip tarptautinių konferencijų ar renginių kalbos.

Tokios dienos įvedimas primena, kad globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Tai skaudūs praradimai – juk kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas. Juk mintys tik per motinos kalbos žodžius ateina.

Lietuvių literatūros draugija

O štai prieš 145-erius metus, vasario 23 d., Klaipėdoje susirinkęs būrelis kalbininkų parengė Lietuvių literatūros draugijos statutą. Tuomet mokslo žmonėms atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas. Draugija susibūrė, kad paskubintų bemirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimus. Jos veikloje, vykusioje Tilžės mieste iki 1923 m., dalyvavo to meto įžymiausi kalbininkai baltistai, mokslo šviesuliai: Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Sosiūras, Georgas Neselmanas, Janas Karlovičius, Adalbertas Becenbergeris. Žinoma, tarp jų ir lietuviai: Antanas Baranauskas, Silvestras Baltramaitis, Jonas Basanavičius, Eduardas Volteris, Vilius Gaigalaitis ir kiti. Tik įkurta draugija turėjo 115 narių, o XX a. pradžioje – jau per 200. Draugija sukaupė labai vertingą biblioteką, o Tilžės parke pasistatė etnografinį lietuvių namą-muziejų.

Kada radosi kalba?

Kalba yra mąstančiojo žmogaus – Homo sapiens – požymis. Tik nelengva atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš išgąsčio šūksnių, ar iš pavojaus perspėjimų? O gal iš jaustukų, gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Nelabai aišku ir ką pirmieji žodžiai reiškė: daiktą ar veiksmą? Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis.

Vokiečių mokslininkas Vilhelmas fon Humboltas manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas. Staiga vienam pirmykščiam individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atsieti nuo to, kas vyksta dabar, ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, tarsi išties atsiradusių Babelio bokšto statyboje? Kaip ten bebūtų, bet, pasak filosofo Vydūno: „Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.“

Ištobulinus kalbą, ateinančioms kartoms galima buvo geriau perduoti sukauptą patirtį – darbo įgūdžius ir žinias apie gamtą. Dar tvirčiau tai padaroma raštu. Išbraižęs ženklą – ideogramą ar hieroglifą žmogus jau sąmoningai palieka savąsias mintis ateičiai. Taip buvo kuriama žmonijos kultūra ir civilizacija. Rašto atsiradimas – riba tarp žmonijos proistorės ir istorijos, tai įvyko maždaug prieš 5 500 metų Mažojoje Azijoje. Dieviškoji žmogaus prigimtis išreiškiama jausmais, sielos virpesiais, kurie irgi nusakomi žodžiais, išrašomais šventraščiuose.

Kiek gi šiandien pasaulyje yra kalbų?

Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Tad sakoma: maždaug 5 tūkstančiai. O praeityje būta dvigubai tiek, kai kurios kalbos išnyko kartu su gentimis, tautomis. Daugiausia žmonių šiandien kalba kiniškai – kas šeštas Žemės gyventojas. Kitos didžiausios devynios pasaulio kalbos yra anglų, ispanų, bengalų, hindi, portugalų, rusų, japonų, vokiečių ir kinų kalbos „vu“ atmaina. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropietiškajai kalbų šeimai. Kaip ir trijų milijonų mūsiškė, kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.

Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškosios gamtos įvairovę. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas; iš to galima spręsti, kad lietuviai – veiklūs žmonės. O kuris gi žodis yra pats dažniausias mūsų kalboje? Nagi jungtukas „ir“; antroje vietoje – įvardis „jis“, trečioje – įvairios veiksmažodžio „būti“ formos.

Kuo skurdi lietuvių kalba?

Betgi vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Apie tai kalbėjo poetas Adomas Mickevičius, Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“. Jo žodžiais tariant: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima“. Ką čia bepridurti prie poeto pastebėjimų… Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje! Kalbėjimo pabaigai pritiktų Bernardo Brazdžionio posmelis: „O mūs šventas lietuviškas žodi, Ilgą naktį vergijoj kalėjęs, Ne kaip vergas šiandien pasirodyk, Bet kaip laisvas pavasario vėjas…“

Komentaras skambėjo per LRT radiją vasario 18 d.