Tuo įsitikinusi Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vanda Žuklijienė, Mokytojų dienos proga apdovanota Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskio padėkos raštu už ilgametį pedagoginį darbą ir literatūrinių tradicijų puoselėjimą.

Simono Skutulo nuotr.

42 metų pedagogės darbo stažą turinti mokytoja Pagėgiuose – nuo 1977 m., kai parvyko dirbti, baigusi lietuvių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Gimė Pėžaičiuose, Klaipėdos rajone, netrukus šeima įsikūrė Stoniškių, o vėliau – Usėnų krašte. Dabar A. Mackaus gimnazijos kolektyve darbo stažu šią mokytoją lenkia tik jos vyras pedagogas Juozas Žuklija.
Mokytoja Vanda ŽUKLIJIENĖ atsakė į kelis „Pamario“ klausimus.
– Ar gerbiama Lietuvoje valstybinė lietuvių kalba?
– Ar gerbiama pati kalba? Gal ir gerbiama. Tarkim, kai pasiklausau per radiją ar televiziją apie Vilniaus kraštą… Vis tik stengiamasi.
– Būdavo mokykla, biblioteka, kultūros namai, o dabar – centrai, daugiafunkciai centrai. Jums priimtini tokie pokyčiai?
– Jeigu keičiasi ir turinys, gal ir gerai, kai pavadinimą keičia. Bet jeigu lieka tas pats turinys, vargu ar reikia keisti.
– Pagėgių gimnazijai suteiktas Algimanto Mackaus vardas. Ar tai svarbu?
– Manyčiau, kad žmonės, kurie padarė daug gero, turi būti neužmiršti, turi būti įamžintas jų atminimas, įprasminti jų darbai. Algimanto Mackaus vardas gimnazijai reiškia, kad mes visų pirma prisimename šį pasaulinio garso poetą, kilusį iš Pagėgių, kuris kūrė tokią išskirtinę, neornamentuotą poeziją. Daugiau tokių savo poetų mes neturime. Mums Algimanto Mackaus vardas – tarsi stimulas žinoti, kad toks poetas buvo, tarsi stimulas studijuoti jo poeziją.
– Vilkyškių mokyklai suteiktas Johaneso Bobrovskio, Lumpėnų – Enzio Jagomasto, garsių Mažosios Lietuvos asmenybių, vardai. Ar mokiniui tai svarbu?
– Jeigu vaikas suvokia, kad reikia gerbti tuos, kurie kažkada labai daug davė ir padarė, manau, jam tai svarbu.
– Pernai visus metus prie Pagėgių savivaldybės buvo iškelta Mažosios Lietuvos vėliava, nes tai buvo jubiliejiniai metai. Ar turi prasmės ir yra reikšmingas toks pagarbos ženklas?
– Jeigu iškeliame tik vėlia

vą ir nedarome nieko daugiau, turbūt prasmės nedaug. Juk daugelio, kiek girdėjau, tai net nesudomino, be to, ne visi ir žino, ką ta vėliava reiškia, kodėl ji tokia.
– Pagėgių krašto mokyklos, biblioteka, muziejus, kultūros centras, Rambyno regioninio parko direkcija kartu su pagalbininkais pernai surengė gausybę įspūdingų renginių, skirtų Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos 90 metų jubiliejui, tačiau dažnai šiose savo turiniu išskirtinėse ir labai prasmingose šventėse teko matyti vis tuos pačius žmones.
– Taip yra. Aš žiūrėdama į nuotraukas jaučiu pavydą tiems žmonėms, kurie turi laiko ateiti ir būti. Aš po pamokų namuose dar taisau mokinių darbus, ruošiuosi pamokoms. Jeigu galiu, einu ten – man įdomu. Nueiti labai noriu ir knieti. Tačiau toks mokytojo darbas – vaikai laukia ištaisytų darbų, rezultatų. Mokytojo darbas pamokomis nesibaigia. Ko gero, daugelis dirbančių žmonių panašiai pasakytų. Žinote, ir aš laukiu to meto, kai galėsiu daugiau išeiti, pabūti, kaip dabar tai gali daryti garbaus amžiaus sulaukę žmonės.
– Daugelis verslininkų savo įmonėms renkasi pavadinimus užsienio kalba.
– Jeigu mes sakome „Pirk prekę lietuvišką“, tai ir tą prekę, ir ją pagaminusią įmonę turėtume vadinti lietuvišku vardu…
– Kas penktas Lietuvos gyventojas jau užsienyje – ten kuria šeimas, susilaukia vaikų, jiems parenka tokius vardus, kad sunku net ištarti.
– Savo vaikams ir mokiniams aš sakau, kad laimės visada reikia ieškoti namuose. Mano buvę auklėtiniai – dabar jau trečiakursiai studentai. Kai mes kalbėdavomės apie išvykimą iš Lietuvos, aš jiems pasakodavau labai daug. Ne vienas, sugrįžęs į gimtinę, manęs klausdavo, iš kur aš žinojau apie Lietuvos ilgesį, tą vienatvę. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi svetimame krašte. Aš neįsivaizduoju!
Kai su gimnazijos delegacija vykstame pas draugus Vokietijoje, džiaugiuosi galėdama ten nuvykti, tačiau dar labiau džiaugiuosi galėdama sugrįžti. Nė už ką nepasilikčiau, jei ir labai kviestų. Man nepriimtina viskas, nes tai svetima: ir aplinka, ir kultūra, ir tarpusavio santykiai. Tai nėra mano. Vienas mūsų gimnazijos auklėtinis sugrįžo pusmetį mokęsis Vokietijoje. Klausiau, ar norėjo ten pasilikti. Sako: „Ne, nenoriu likti Vokietijoje, bet noriu, kad Lietuvoje būtų kaip Vokietijoje“. Susitinku ir pasikalbu su tais, kurie sugrįžta iš užsienio. Vieni džiaugiasi ir sako, kad reikėję seniai išvažiuoti iš tos Lietuvos. Sugrįžta ten nepritapusių. Išvykus su šeima – kas kita, o pavieniui – sunku. Svetimas, vienišas, niekam nerūpintis. Man baisiausia, kai žmogus spjovė ir išvažiavo. Nebijau žodžio „spjovė“. Pats nebaigęs mokslų, nedirbęs, nieko nesukūręs išvažiavo laimės ieškoti, susirgo, sugrįžo ir pyksta, kad čia turi mokėti už gydymą. O ką tu, vaike, Lietuvai davei? Tyla. Atsakymo nėra. Žinoma, reikia pamatyti, koks gyvenimas kitur. Svarbu, kad sugrįžtų. O čia jau reikia valdžios politikos. Užsienyje nekvalifikuotą darbą turintis žmogus gyvena visai gerai, o Lietuvoje – vargsta.
– Patriotizmas. Ar Lietuvoje šis žodis dar reikšmingas?
– Žinoma, ir reikšmingas, ir svarbus. Kai kalbuosi su mokiniais, kai skaitau jų rašinius, daug sužinau. Jie ir tarp eilučių pasako labai daug. Iš tikrųjų ne visi, bet didelė dalis, jeigu reikėtų, gintų savo Lietuvą. Kalbamės apie Sausio 13-osios įvykius. Jie apie tai rašo. Tai jiems svarbu, nors ir ne visiems. Aš esu optimistė.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ