Lietuvoje pievos pagal vyraujančius plotus ir įvairovę yra labai svarbi ekosistemų dalis, tačiau kaip istoriniais laikais žmonių veikla pievas suformavo, taip pastaruoju metu dėl žmonių veiklos jos nyksta. Kodėl svarbu saugoti laukines pievas ir kuo biologinei įvairovei naudingos žydinčiais augalais praturtintos vejos, atsako specialistas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus teigimu, kartais neteisingai sakoma, kad pievos yra natūralios augalų bendrijos. Taip nėra, pievos atsirado, kuomet žmonės pradėjo laikyti naminius gyvulius, kurie besiganydami jas ir suformavo: trypė žemę, ten įsivyravo varpinės žolės, užsisėjo miškų properšose augdavusių pievinių augalų rūšys.

„Pastaruoju metu laukinės gamtos, o taip pat ir pievų, plotų kasmet mažėja, ir tokia liūdna statistika stebima visoje Europoje. Pievos atsikuria per labai daug metų, tad jei mes esančią pievą suarsime, dar prieš tai nupurškę herbicidais, tai turėsime laukti daug dešimčių metų, kol iš dirvonuojančio lauko vėl susikurs pieva, o gali būti, kad ji ir nebesusikurs“, – sako dr. A. Balsevičius.

Pokalbis su specialistu čia .

Pieva pievai nelygu

Nors pati Lietuva yra maža, pievų įvairovė joje – labai didelė. Pievos auga pačiuose įvairiausiuose dirvožemiuose – nuo nederlingų iki labai derlingų, nuo sausų iki drėgnų. Pasak dr. A. Balsevičiaus, Lietuvoje yra išskiriamos 4 pagrindinės pievų klasės. Pateikiame ir šių klasių lotyniškus pavadinimus, kad besidomintys skaitytojai galėtų rasti daugiau informacijos mokslinėje literatūroje.

„Pati didžiausia pievų klasė yra trąšios pievos (lot. Molinio-Arrhenatheretea). Šioje klasėje dominuoja mezofitų bendrijos; mezofitai – augalai, augantys vidutinio drėgnumo ir vidutinio derlingumo dirvožemiuose, o tokių dirvožemių Lietuvoje yra daugiausia. Trąšios pievos gali susiformuoti ir sausuose ar drėgnuose dirvožemiuose – nuo vidutiniškai sausų augaviečių, kuriose auga pieviniai eraičinai, aukštosios avižuolės, iki drėgnesnių, kur galima aptikti pelkines vingiorykštes, pelkinius snapučius, melsvąsias melvenes. Pievose auga ir nemažai retų, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių augalų“, – sako jis.

Sausesniame, kalkingame dirvožemyje, ypač pietinėse kalvų šlaitų pusėse, yra susiformavusios stepinės pievos (lot. Festuco-Brometea). Nors dėl reljefo padėties – dažniausiai susiformuoja pietiniuose kalvų ar upių slėnių šlaituose – jos nebuvo suartos ir sunaikintos, tokios pievos Lietuvoje yra retos, mat nėra tiek daug joms tinkamų augaviečių. Stepinėse pievose auga labiau šilumamėgiai augalai, dalis iš jų yra gana reti ar reti: pvz., stačioji dirsuolė, pievinis šalavijas.

Dar vienas pievų tipas sausose augavietėse, kurį labai veikia mikroklimatas, yra pamiškių, miško aikštelių pievos ir šlaitų pievos (lot. Trifolio-Geranietea). Anot VDU Botanikos sodo atstovo, tai pačios spalvingiausios ir gražiausios pievos, nes dažniausiai jose vyrauja ne varpiniai, o žydintys augalai. Vasaros pradžioje tokiose pievose žydi lieknosios plukės, smaliukės, snapučiai, įvairūs katilėliai. Deja, tokių pievų Lietuvoje taip pat nėra daug dėl tinkamų augimviečių trūkumo.

Ketvirtas pievų tipas, kuris irgi nėra dažnas, – tyrulinės pievos (lot. Nardetea strictae). Jos išvaizda primena tyrus, nes jas formuoja unikalus augalas – briedgaurė. Ji auga kupstais ir suformuoja labai tankią velėną. Tokios pievos susiformuoja sausuose, rūgščiuose ir nederlinguose dirvožemiuose.

„Šios keturios pievų klasės gali būti skirstomos į dar smulkesnes dalis, bendrijas, kurių yra daugybė. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pasaulyje dažnai naudojami lotyniški pavadinimai, tad susidomėjus būtent pagal juos reikėtų ieškoti daugiau informacijos apie skirtingas pievų rūšis ir tipus kitomis kalbomis“, – akcentuoja pašnekovas.

Kodėl mieste auga dilgėlynai?

Dr. A. Balsevičius sako pastebintis, kad pastaraisiais metais tampa vis madingiau kurti aplinką, kur būtų kuo didesnė biologinė įvairovė. Jo nuomone, tai yra gera tendencija, nes biologinė įvairovė reiškia daugiau augalų, o geresnis augalų pažinimas lemia didesnį norą padėti gamtai, ją saugoti.

„Tada mes tiek miestuose, tiek savo kiemuose norime matyti ir pažinti įvairiausius augalus, ne tik iščiustytas vejas. Tokia tendencija stebima ir Europos miestuose, tai yra kai nesistengiama visko nušienauti, paliekant natūraliai augančius augalus. Pavyzdžiui, Prancūzijos miestų parkuose galima pamatyti nešienaujamus dilgėlių plotus, prie kurių stovi stendai su informacija, koks tai augalas, kuo jis naudingas, kad žmonės galėtų susipažinti su biologine įvairove. Mano galva, tai geras požiūris, nes tame dilgėlyne gyvena daugybė vabzdžių, gal net ežiai. Panašaus požiūrio kaip prancūzai laikosi ir vokiečiai, skandinavai, kitos Europos šalys“, – pasakoja ekspertas.

Lietuvos gyventojų požiūris į biologinės įvairovės saugojimą taip pat yra gana palankus. Šių metų balandį sodo technikos bendrovės „Husqvarna Lietuva“ iniciatyva atlikta visuomenės apklausa parodė, kad rečiau pjauna turimą veją arba skiria dalį jos žydintiems augalams 9 proc. šalies gyventojų, 11 proc. ketina tai pradėti daryti artimiausiu metu, dar 18 proc. pagalvoja apie biologinės įvairovės didinimą, tačiau kol kas veiksmų nesiima.

Pasak dr. A. Balsevičiaus, kiekviena pastanga, kiekvienas žingsnis, net ir simbolinis, yra labai sveikintinas. Kuo daugiau gamtos prie namų, tuo ir gražiau, ir naudingiau mums patiems, nes ten randa prieglobstį naudingi vabzdžiai, apdulkinantys vaismedžius, uogynus, daržoves ir kitus augalus.

„Nors žydinti veja kieme nėra tas pats, kas laukinė žydinti pieva, tačiau jos abi turi vieną bendrumą – gali tapti prieglobsčiu ir maisto šaltiniu naudingiems vabzdžiams apdulkintojams. Pastaraisiais metais pasigirsta daug nuogąstavimų, kad nyksta bitės, jų mažėja, tad ir miestuose pradedami rengti gėlynai su medingomis augalų rūšimis, kad bitės rastų maisto. Mūsų sukurtose žydinčiose vejose bitės ir vabzdžiai taip pat gali puikiai rasti prieglobstį“, – pažymi botanikas.

Aistė Jankūnaitė