Pažadą sugrįžti į Lietuvą savyje nešiojęs lyg skolą, 34-erių kretingiškis NerijusGulbickas šiandien jaučiasi ramus: „Į Lietuvą iš Amerikos trumpam atskridau po 14 metų pertraukos. Pagaliau parodžiau seneliams proanūkį. Jie man – lyg antri tėvai, todėl sunkiausia ir buvo taip ilgai jų nematyti, nuolat jausti nerimą, galbūtjų niekada ir nebepamatysiu.“

Savo senelius – kretingiškius Joną ir Jadvygą Baužius – Amerikoje gyvenantis Nerijus Gulbickas vadina antraisiais tėvais. Ritos Nagienės nuotr.

Vaikystę leidęs Kretingoje, mokyklą Palangoje baigęs ir dar studijų metais į Jungtines Amerikos Valstijas trumpam padirbėti išvykęs Nerijus net nepajuto, kaip svetur prabėgo pusantro dešimtmečio. Vilniuje studijavęs Verslo administravimą ir vadybą, Amerikoje Nerijus išbandė įvairius darbus – nuo butų remonto, nekilnojamojo turto nuomos iki internetinės prekybos. Pagyveno net keliose Valstijose ir miestuose – iš Viskonsino persikėlė į Kaliforniją pas tėvo giminaitį, porą metų praleido LasVegase, o galiausiai įsitvirtinoMinesotoje, kur su amerikiete žmonaSarahpuoselėja šeimą.

„Per tiek laiko prisiminimai apie Lietuvą tarsi pasidengė migla. Kad iš tikrųjų sugrįžtu namo, supratau tik tą akimirką, kai per lėktuvo langą pamačiau Šventosios pakrantę. Tik tada suvokiau, kad tai – realybė.Dar tvirčiau pasijutau, pasivaikščiojęs tomis gatvėmis – Kretingoje, Palangoje, Šventojoje, – kuriose užaugau. Gera turėti galimybę tas vietas parodyti žmonai ir sūnui“, – neslėpdamas ašarų kalbėjo N. Gulbickas, neseniai įgijęs pastovaus JAV rezidento statusą, leidusį laisvai migruoti.

Kalba – kaip ryšys

Puikiai lietuviškai kalbantis ir žemaičių tarmės nepamiršęs Nerijus įsitikinęs, kad lietuviu galima išlikti bet kuriame pasaulio krašte.

„Be tradicijų, papročių, pagrindinis dalykas, kuris apibrėžia tautą, yra kalba – tai tarsi žmogaus parašas, – sakė N. Gulbickas. – Kita vertus, esu tikras, kad nevartojant įmanoma pamiršti net gimtąją kalbą. Tokiai situacijai puikai tinka angliškas posakis „Ifyoudon‘tuse it, youlose it“ – „Jei nenaudoji, prarandi.“

Dėl šios priežasties Nerijus stengiasi kuo daugiau bendrauti lietuviškai – keletas Amerikoje gyvenančių draugų, nedidelė lietuvių bendruomenė Minesotoje, organizuojanti tradicines šventes ir sueigas,kassavaitiniai mamos skambučiai, pokalbiai su giminėmis internetu N. Gulbickui padėjo išlaikyti švarią tartį ir turtingą žodyną. Pasak Nerijaus, be šeimos, būtent kalba yra tas ryšys, stipriausiai siejantis su Lietuva.

„Esu kilęs iš čia, – čia mano šeima, tėvai, seneliai. Šios viešnagės metu teko pasivaikščioti mažo kaimelioAukštaitijoje,iš kurio kilusi tėvo giminė, kapinaitėse. Jose dominavo vos kelios pavardės, ir tarp jų–Gulbickų. Keista taip žemiškai suvokti, jog iš čia esi atėjęs. Norisi tai išlaikyti. Juk gali neigti, slėpti, bet giliai širdyje visada žinai, kas ir iš kur esi“, – įsitikinęs N. Gulbickas.

Su Lietuva sieja ir vardas

Nerijaus teigimu, jo septynmetissūnus Šarūnas taip pat turi puikius lietuvių kalbos pagrindus –daug bendrauja su močiute, sekmadieniais lankė lietuvišką mokyklėlę, tačiau pradėjus eiti į paruošiamąją klasę, anglų kalba pradėjo imti viršų.

„Be to, kai su sūnumi kabėdavau tik lietuviškai, tarsi už borto likdavo jo mama, todėl kiek apleidau mūsų lietuviškus pokalbius, – pripažino Nerijus, jau rezgantis planą kurią nors vasarą bent mėnesiui Šarūną išsiųstipas senelius. – Matau, kad ir dabar Šarūnas puikiai pavertėjauja savo mamai, todėl neabejoju, kad pabuvus lietuviškoje aplinkoje kalba atsigamintų. Noriu, kad jis mokėtų lietuviškai dėl tų pačių priežasčių, kodėl ir pats saugau šią kalbą.“

Sūnui duotas lietuviškas ir amerikiečių sunkiai ištariamas Šarūno vardas – dar vienas lietuvybės ženklas. Anot Nerijaus, žmonaneprieštaravo, jai net patiko, kad jos ir sūnaus vardai bus rašomi panašiai.

„Jei gimtų mergaitė, žmona buvo sugalvojusi jai anglišką vardą, o aš žinojau, kad jei bus sūnus, bus Šarūnas. Amerikoje įprasta turėti ir vidurinį vardą, todėl Šarūnas – dar ir Džeimsas, žmonos brolio garbei, – pasakojo Nerijus. – Tačiau sūnus visada prisistato Šarūnu, o amerikiečiams neįprastas šio vardo skambesys net patinka, nes primena seną grupės „TheKnack“ dainą „MySharona“.

Žvelgti kitu kampu

Pasak Nerijaus, dauguma amerikiečių, sužinoję, kad jis – iš Lietuvos, ima pasakoti patys turintys giminaičių lietuvių: „Vienas mano amerikietis draugas įsitikinęs, kad jo senelis dirbo Antano Smetonos apsaugininku, vietoj užuolaidos ant lango pasikabinęs trispalvę ir vos pasitaikius progai veržiasi į Lietuvą.“

Neidealizuojantis nei svajonių šalies Amerikos, nei išsiilgtos Lietuvos, Nerijus pirmiausia tiki žmogui duota laisve rinktis ir ieškoti geresnio gyvenimo.

„Juk dėl šios priežasties žmonės ir migruoja. Kitas klausimas, ar jie randa tą geresnį gyvenimą, o gal daugiau praranda?Ir čia, ir Amerikoje yra vargstančių, tačiau jeigu netingi ir nori dirbti, gyventi galima visur“, – sakė grįžimo į Lietuvą neišsižadantis N. Gulbickas.

Nerijaus žodžiais, Amerika – didžiulis imigrantų lopšys, į kurį žmonės veržiasi ne tik gerovės, bet siekdami elementarių laisvių bei teisių, kurių negali turėti savose šalyse. Kai kuriems jų emigracija yra didžiulis laimėjimas.

„Turiu draugę iš Kolumbijos, su kuria susipažinau tautų festivalyje. Jos brolis išvyko studijuoti į Šiaulius ir yra be galo laimingas. Tai, kad Lietuvoje moterys gali vairuoti autobusus, jam prilygstadidžiuliam laimėjimui, kuris Kolumbijoje kol kas neįsivaizduojamas.Visada viskas priklauso nuo to, kokiu kampu pažiūrėsi į situaciją. Galbūt kažkas turi išvykti, kad mūsų šalį atrastų ja besižavintys žmonės.“

Viktorija VAŠKYTĖ „Pajūrio naujienos“