Atsisveikindama ji tarstelėjo: „Argi galima visais nepasitikėti?” Į tai ji išgirdo mano atsakymą: „Argi galima visais pasitikėti?“

Taip baigėsi netikėtas susitikimas su į užsienį nežinia su kuo pasirengusios vykti moters, kuri nepažįstamam vyrui (gal vaikinui) jau spėjo išpasakoti, kiek vešis santaupų, kiek dar turės pinigų už parduotus daiktus. Sumelė – apvali. Kodėl būsimajam vežėjui taip parūpo šios moters piniginė? Moteris įsitikinusi, kad vežėjas viso labo domėjosi, ar ji turės iš ko sumokėti už kelionę į užsienį. Esą nuvešiąs ją kaip ponią – vieną…
Tądien Šilutėje buvo žvarboka. Lietuvininkų gatvėje stoviniavo gan vasariškai apsirengusi moteris. Ne viena praeivė atsigręždavo dar kartą nužvelgdama kažko laukiančią moterį. Nieko stebėtino, galbūt ji ką tik išlipo iš automobilio, tvarkė kažkokį reikalą, o štai sugrįžusi laukia to paties automobilio ir netrukus į jį įsės. Kartais atsitinka, kad tenka palaukti. Tačiau kodėl šalti ant šaligatvio, jeigu galima palaukti užėjus į bet kurią parduotuvę, kurių aplinkui ne viena?
Galbūt po valandos grįždama nustebau pamačiusi ją toje pačioje vietoje. Ji įdėmiai žvilgsniu palydėdavo kiekvieną pravažiuojantį automobilį, – be abejo, kažko laukė. Užkalbinau, kad taip galima ir sušalti…
Ji atsakė, kad laukia, o jis ilgai nesirodo. Pasiūlau užeiti į Seimo nario Artūro Skardžiaus biurą, paaiškinau, kad esu Seimo nario padėjėja, „Pamario“ laikraščio žurnalistė, pasakiau savo pavardę, pakviečiau išgerti arbatos, o tas laukiamas vyras juk galės paskambinti, kai atvyks. Moteris atsakė, kad sutarta, jog ji čia jo lauks.
Nusistebėjau, kad noras keistas, o gal ko nežinau? Greitakalbe moteris išpylė: jis ją veš į užsienį, norėjęs šį reikalą aptarti akis į akį, pasakė, kurioje Šilutės vietoje laukti tada ir tada… Štai ji ir laukianti.
Jeigu ne Lietuvą sukrėtusi pavėžintos studentės žmogžudystė, apie kurią pastaruoju metu kalbėjo, rodos, ne tik Šilutės rajonas, bet ir visa Lietuva, ko gero, tuo mudviejų pokalbis būtų ir pasibaigęs. Pasiteiravau, ar ji girdėjo, kad neseniai vienos merginos panaši kelionė baigėsi mirtimi?
Pasirodo, to ji nežinanti, nes turėjo daug reikalų. Iš banko atsiėmė santaupas (paminėjo sumą), šį tą (irgi išvardino) pardavusi, gavusi tiek (nurodė sumą) pinigų, o Lietuvoje gyventi nebenorinti, mat darbo negauna, gyvena viena – gal užsienyje bus geriau. Ten esą kažkas pažadėjo jai padėti. Moteris sakė nustebusi, kodėl tas vyras nori susitikti akis į akį, nes ji visa tai jam jau paaiškinusi, jis žinąs, kad ji turi tą sumą pinigų, tai už kelionę tikrai sumokėsianti.
Pasirodė keista, kad vyras domėjosi jos turimais pinigais, o ji viską jam išpasakojo. Į tai moteris nustebo: „Jam rūpėjo, ar įstengsiu sumokėti už kelionę. Sakė, kad nuveš mane vieną kaip ponią, nes važiuoti kokiame autobusiuke su kitais vienas vargas…“
„Ar saugu taip viską išpasakoti nepažįstam žmogui, ar saugu vienai važiuoti su juo į tolimą kelionę? Juk visko atsitinka… Kaip matote, tas vyras nė neskuba į susitikimą su jumis. Ar nedarote klaidos?“ Moteris tebesekė akimis pravažiuojančius automobilius, tarsi neišgirdusi klausimų.
Atrodė, kad ji kalba tik sau: „Niekas manęs čia nelaiko. Gal žmogus geras, gal nuveš, o gal ir užsienyje padės… Eikite, jis supyks pamatęs, kad kalbuosi su kažkuo, sakė, kad nesipasakočiau, nes yra ir blogų žmonių…“ Ji atsisuko ir tiesmukai pasiūlė man kulniuoti savo keliais.
Pasirodo, tas vyras ją saugo nuo blogų žmonių! Tačiau to nepažįstamojo noras slėpti jo bendravimą su šia moterimi pasirodė įtartinas. „Jis ir telefonu mažai kalbėjo, sakė, kad dabar tokių pokalbių klausomasi. Maža kas sužinotų, geriau viską aptarti susitikus…“ – tarsi tik sau kalbėjo moteris. Pasirodo, apie pinigus jis viską išklausinėjęs, bet kai ką dar norėjęs aptarti susitikus. „Sakiau jam, kad už kelionę tikrai sumokėsiu. Apie pinigus jis viską žino…“ – aiškino moteris, dar kartą paraginusi palikti ją vieną.
Nueidama dar kartą jos paklausiau, ar ji viską gerai apgalvojo, ar jai nekelia abejonių toks nepažįstamo vyro domėjimasis jos pinigais, toks paslaptingas susitikimas, toks ilgas neatvažiavimas? „Gal automobilis sugedo, ko čia prikibot. Eikit iš čia! Be jūsų apsieisiu…“ – nukirto moteris ir neslėpė beveik supykusi.
„Ar galima visais nepasitikėti?“ – išgirdau nueidama.
„Ar galima visais pasitikėti?“ – išsprūdo man vietoj atsisveikinimo.

Stasė SKUTULIENĖ