Vilniuje įsikūrusi Etninės kultūros globos taryba, norėdama visuomenę geriau supažindinti su atskirų regionų tautodailės, etnografinės architektūros darbais ir tų regionų tapatybės ženklais, kartu su Neringos istorijos muziejumi surengė vėtrungių parodą. Jų autorius Vaidotas Bliūdžius iš Švėkšnos eksponuoja penkiolika unikalių restauruotų vėtrungių.
V. Bliūdžius savo kūrybą susiejo su dailiaisiais „vėlukais“, kurie išgarsino jį visame pasaulyje. Pavyzdžiui, švėkšniškio meno kūriniu žavisi ir Romos popiežius Pranciškus.

Premjeras Algirdas Butkevičius per vizitą Vatikane popiežiui Pranciškui padovanojo ąžuolinę kurėnų vėtrungę, kurią pagamino meistras iš Švėkšnos Vaidas Bliūdžius.

„Vėlukas“ – gražioji laivo karūna
Kuršių marių vėtrungės neturi jokių artimų analogų pasaulyje. Kuršių mariose nuo seno buvo žvejojama medinėmis plokščiadugnėmis valtimis. Jų stiebus dažnai puošdavo savotiška karūna – iš medžio lentelės išpjaustinėta ir nuspalvinta vėjarodė.Vietiniai žvejai jas vadindavo kiekviename krante skirtingai: „vėliavomis“ (Flage), „herbais“ (Vappen), „spalvomis“ (Farben). Rytinės pakrantės, Šilutės apskrities žvejai turėjo unikalų lietuvišką pavadinimą – „vėlukai“.
Šios unikalios etnokultūrinės puošmenos (ir netik) išradėju laikomas vyriausias Kuršių marių žvejybos inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865), gyvenęs Muižės dvare, netoli Kintų.
Norėdamas palaikyti žvejybos tvarką, E. V. Berbomas kiekvienam marių pakrantės kaimui sukūrė stačiakampio formos ženklus su geometriniu piešiniu, nuspalvintu dviem skirtingomis spalvomis.
Meniškos sielos inspektorius nusprendė juodą ir baltą spalvas paskirti vakariniam krantui (Neringai), geltoną ir mėlyną – pietinei pakrantei (Sembai, dabartinė Rusija, Kaliningrado sr.), o raudoną ir baltą – rytinei marių pakrantei (Kintams, Ventei, Rusnei ir kitiems žvejų kaimeliams).
Pagal tuos ženklus tuometinis laivybos mariose inspektorius galėjo lengviau kontroliuoti, ar žvejys laimikį gaudo savo kaimui skirtuose vandenyse.
Vokiečių valdžia 1844 m. birželio 26 d. šiuos ženklus įtvirtino įstatymu, reikalaujančiu kiekvieno laivo stiebe iškelti ženklą, nurodantį laivo registracijos vietą.
Drožinėtas ženklas tapo ir savotišku kaimo herbu. Ilgainiui žvejai tą ženklą taip ištobulino ir išpuošė, kad jis virto puošniąja laivo karūna.

Vaidoto Bliūdžiaus žmona Virginija – lakios vaizduotės moteris, padeda ir kurti, ir dekoruoti vėtrunges. Lilijos Valatkienės nuotr.

Specialių užsakymų netrūksta
Daugiau nei prieš penkiolika metų Švėkšnos gyventojas Vaidotas Bliūdžius ėmėsi darbo, kuris jį išgarsino kaip vėtrungių meistrą. „Šiaip aš esu dailidė – nepainiokite su staliumi. Dailidė – garbingas įvertinimas“, – paaiškino V. Bliūdžius, aprodydamas savo dirbtuves, kuriose dabar statomas senovinis laivas.
Vaidas domisi laivybos ir laivų istorija, nes tai įdomu ir būtina, stengiantis atkurti menkiausią laivo detalę. Jis sako: „Visi Kuršmarių senieji žvejų laiveliai – kurėnai, venterinės valtys – skirtingi. Man patinka išbandyti naujus laivų statybos metodus, bet kur kas įdomiau – perprasti senųjų meistrų darbo subtilybes“, – sakė Vaidas Bliūdžius.
Klaipėdos valdžia 2014-uosius uostamiestyje paskelbė Vėtrungių metais. Taip siekiama populiarinti nepelnytai po Antrojo pasaulinio karo užmirštą, unikalų Pamario žvejų atributą.
Vaidas Bliūdžius sako, kad pastaruoju metu vėtrungės itin sparčiai populiarėja, tad vienas dirbtuvėje nebespėja suktis. Smulkiems darbams, reikalaujantiems kruopštumo ir meninės gyslelės, nepakeičiamos tampa žmonos Virginijos rankos. Ji – kirpėja stilistė, labai kūrybinga asmenybė. Virginija logiškai sudėlioja vėtrungės išpjaustytas detales ir po to jas dekoruoja.
„Man pačiai darbo kirpykloje per akis, tačiau vyrui reikia padėti. Popiežiaus vėtrungę dekoravome abu, baigėme paryčiais. Kitaip nebūtume spėję laiku atiduoti“, – prisiminė sutuoktinė.
Unikalaus simbolio negalima nuvalkioti
Virginija ir Vaidas – švėkšniškiai. „Vėtrungės mums brangios kaip kultūros paveldas, todėl jas norime prikelti naujam gyvenimui ir pažinimo džiaugsmui. Vėtrungei tampant madingu objektu užvirė ir diskusijos – baiminamasi, kad tą simbolį per dažnai naudojant kur reikia ir nereikia, galima greitai nuvalkioti kaip kokią klumpę. Labai svarbu meistrams laikytis tradicijos, neiškraipyti, neišdarkyti senojo istorinio „vėluko“, – susirūpinęs kalbėjo meistras.
Istorinių vėtrungių perkūrimą, pritaikant šiuolaikinėms aktualijoms, V.Bliūdžius prilygina su tautiniais šokiais arba senųjų liaudies dainų perdainavimu.
Virginijos nuomone, visos vėtrungės, kurios atsidūrė ne ant stiebo, nebeatlieka savo tiesioginės funkcijos. Nesvarbu kokio dydžio jos bebūtų, tinkamiausia jas vadinti suvenyrinėmis.
„Iš pradžių, kai pasipylė užsakymai iš vidurio Lietuvos ir kitų kraštų, nutolusių nuo marių, net pyktelėjau: ką tie žemės žmonės darys su mūsų vėtrungėmis. Tačiau teko su tuo susitaikyti. Ramiai pagalvojau, kad gera vieta tuščia nebūna – toks jau gyvenimo dėsnis. Jei mes negaminsime, tai kažkas kitas ims tai daryti. Ir nežinia ar geriau“, – svarstė bene geriausiu vėtrungių meistru pripažinto V. Bliūdžiaus žmona Virginija.
Kad ir anksčiau buvo gaminamos suvenyrinės vėtrungės, liudija ne rytų ir ne pietų marių krantų, o būtent Neringos radiniai ir dokumentai. V. Bliūdžius sakė, kad jau prieš kelis dešimtmečius jas mielai prisiminimui pirkdavo vokiečių turistai.
V.Bliūdžiaus darbai puošia marių pakrantę Nidoje, viena vėtrungė padovanota
popiežiui Pranciškui, daugėja ir žmonių, norinčių jomis papuošti savo namus bei įstaigas, jaunavedžių poros užsisako kaip ištikimybės ir tvirtos santuokos simbolį, itin mielai jas perka mugėse.

„Man patinka išbandyti naujus laivų statybos metodus, bet kur kas įdomiau – perprasti senųjų meistrų darbo ypatumus“, – sakė Vaidotas Bliūdžius.

Vėtrungėse išdrožinėtais spalvotais simboliais, žvejai išreikšdavo visą šeimos istoriją ar svajones. „Žmonės į savo kūrybą sudėdavo norus ir svajones: kas savo didesnius namus norėjo matyti, pilnesnius aruodus, dailius žirgus, kas laivą dvistiebį ar tristiebį. Nebūtinai visa tai žmonės turėjo realiame gyvenime. Paprasčiausiai tokiu būdu dauguma išreikšdavo savo fantaziją. Tai liaudies kūryba“, – pasakojo vėtrungių meistras V. Bliūdžius ir pridūrė, kad dabartiniai jo užsakovai taip pat mėgsta pafantazuoti.
Originali dovana popiežiui
Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius per vizitą Vatikane popiežiui Pranciškui padovanojo ąžuolinę Kuršių marių kurėno vėtrungę. 1,2 metro aukščio vėluką pagamino būtent meistras iš Švėkšnos Vaidas Bliūdžius.
„Žinoma, kad popiežius Pranciškus pasižymi kuklumu, tad ir simbolinės mūsų šalies dovanos norėjosi kuklesnės. Nuspręsta Lietuvos žmonių vardu padovanoti vėtrungę, simbolinį meno kūrinį, kuriame būtų sudėta Lietuvos, kaip katalikiško krašto, istorija, prasidedanti nuo krikšto“, – sakė premjeras A. Butkevičius.

Vėtrungė – analogo neturinti laivo karūna šiandien tapo geidžiamu suvenyru.

Vyriausybės vadovas A. Butkevičius popiežiui Pranciškui paaiškino, kad vėtrungė – tai ženklas, rodantis vėjo kryptį ir taip padedantis pasirinkti teisingą kelionės kryptį.
Popiežiui Pranciškui padovanotoje vėtrungėje labai daug simbolių. Teologijos mokslų daktaras Remigijus Oželis paaiškino, kad dovanota vėtrungė ženklina Lietuvos – krikščioniškos Europos valstybės – raidos kryptį. Joje pavaizduoti svarbiausi mūsų šalies akcentai.
Vėtrungės viršuje – laivas, kurio burėje pavaizduotas kryžius. Tai simbolizuoja, jog Lietuva neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo. Laivas – tai Katalikų bažnyčia, vedama Popiežiaus.
Vėtrungės priekyje pavaizduotas kalnas su vilku, kuris pranašiškai pakvietė Gediminą kurti valstybės sostinę Vilnių. Ant kalno – Gedimino pilis su Lietuvos vėliava. Tai mūsų valstybingumo ženklas.

Vėtrungės – unikalios etnokultūrinės puošmenos išradėju laikomas Vyriausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865) ilsisi senose kapinaitėse netoli Kintų.

Vėtrungės apačioje – Lietuvos vardas ir metai, kuriais vėtrungė įteikta Jo Šventenybei. Šalia datos – mūsų kovų už laisvę ženklas – Vytis.
Toliau, šalia stiebo pavaizduota balta Vilniaus šventojo vyskupo Stanislovo ir šventojo Vladislovo arkikatedra bazilika. Ši šventovė – Lietuvos krikšto (1387 m.) bei Lietuvos tikėjimo simbolis. Joje ilsisi Lietuvos globėjo šventojo Lietuvos karalaičio Kazimiero žemiškieji palaikai.
Šalia arkikatedros bazilikos pavaizduota Vilniaus senamiestyje stovinti vėlyvosios gotikos stiliaus šventos Onos bažnyčia. Toliau – Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri 1608 m. apsireiškė Šiluvoje. Tai pirmasis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Europoje, dėl kurio Lietuva vadinama Marijos žeme. Septynios žvaigždės aureolėje ženklina septynias Lietuvos vyskupijas.
Lietuva – paskutinė Europoje priėmusi krikščionybę (1387 m.), o jos regiono – Žemaitijos – žmonės tikėjimą pažino tik 1413 m. Vėtrungės gale raudonas kalnas, simbolizuojantis Lietuvos tikinčiųjų kančias. Ant kalno šeši mažesni kryžiai – tai Žemaitijos 600 metų su Jėzumi, kurį simbolizuoja centrinis kryžius.
Vokiečiai perka neklausinėdami
Paradoksalu, bet nepaisant šviečiamosios veiklos, apie vėtrunges lietuviai beveik nieko nežino. O vokiečiai – priešingai. Anot Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro (TIKC) darbuotojų, praėjusią vasarą pradėjusių prekiauti suvenyrinėmis vėtrungėmis, daugiausia šių suvenyrų parduodama būtent vokiečiams.
„Jie žino, ką perka, ir neklausia, kas tai? O lietuviai perka retai, nebent jie yra apsiskaitę, išsilavinę žmonės“, – sakė uostamiesčio TIKC specialistė Lina Markauskienė.
Tačiau situacija keičiasi. Anot garsiausio Lietuvoje laivų vėtrungių meistro iš Švėkšnos Vaido Bliūdžiaus, vėtrungių gamyba jo dirbtuvėse niekada nesustojo, bet dabar jų poreikis ūgtelėjo. „Vėtrungėmis puošiasi ne tik Neringa, bet ir kiti kraštai. Dariau vėtrunges lietuviams, gyvenantiems Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Vilniuje. Visi jas išdidžiai iškelia ant aukštų medinių stiebų prie savo namų, tarsi valstybės vėliavą. Vieni paženklina, iš kur jie kilę, kiti, kur jiems buvo labai gera atostogauti. Kabo vėtrungė su Juodkrantės ženklu ir Klaipėdoje, Melnragėje“, – sakė vėtrungių meistras.

Lilija VALATKIENĖ