Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje šiuo metu eksponuojama keliautojų dviračiais Dovilės Petraitytės ir Edvino Kudrevičiaus fotografijų paroda „Ekspedicija – Bolivija. Aukščiausias pasaulio kelias“.

Aistra keliauti dviračiais
Keliones Edvinas pamėgo seniai. Gausiai į parodos atidarymą susirinkusiems šilutiškiams pasakojo, kad mėgo keliauti su močiutės šeima, gyventi palapinėse. Dviračiais keliauti mėgsta ir Edvino tėvai, kurie vėlų šeštadienio vakarą išvyko į kelionę po Škotiją (nuvažiuos apie 1500 km.)
„Tikriausiai galime priskirti save judrių, vietinių keliautojų visuomeninei grupei. Darbas, pomėgiai, žingeidumas, sportas ir paprasčiausi kasdieniniai rūpesčiai visą laiką susiję su mažomis ar didesnėmis kelionėmis, – kalbėjo Dovilė. – Nors keliavome ir jachta, ir automobiliu, bet įdomiausios kelionės vis dėlto yra dviračiais. Mini sau kokiu Vietnamo, Naujosios Zelandijos, Korėjos, Kambodžos ar kokių kitų šalių keliais ir dairaisi. Visiškas betarpiškumo jausmas, visai kitokia pažintis. Todėl kelionei į Bolivijos Andus pasirinkome dviračius“, – tęsė pasakojimą Dovilė.

Pasirengimas kelionei į Boliviją užtruko. Vakaro svečiai, ekrane demonstruodami kelionės maršrutą, pažymėtą įvairių spalvų juostelėmis, pasakojo, kad ilgai ir atsakingai ruošėsi kelionei, tikslino kelius. „Supratome, kad kelionė nebus lengva, turėsime nuvažiuoti apie pusantro tūkstančio kilometrų – po 60-70 per dieną, aplankyti nepažįstamas šalis, kuriose laukia daug išbandymų“, – kalbėjo Dovilė.

Bolivija – nuotraukose
Edvinas, demonstruodamas nuotraukas ekrane, pasakojo, kad Bolivija, nors ir skurdus, bet nepaprastai įdomus kraštas. „Iš tolimiausių laikų čia dar esama Senovės Peru civilizacijos atšvaitų prie Titikakos ežero, inkų kultūros reliktų. Bet mus labiausiai domino kelionė Andų kalnais, kur buvome pasiekę šešių kilometrų aukštį. Nepakartojami tiek netikėtų gamtos išdaigų nuotykiai, tiek susitikimų su vietos gyventojais įspūdžiai“, – prisiminimais dalijosi Edvinas.

Vakaro metu sužinojome, kad jų kelionė truko 36 dienas, kad tai buvo Aukščiausias pasaulio kelias, aplankytas Titikakos ežeras, išbandytas druskožemis, važiuota Uturuncu vulkano balnu (5769 m) ir kopta į viršukalnę (6008 m). Pasak keliautojų, pamatyta tai, ko neapsakysi žodžiais.

Ištraukos iš Dovilės dienoraščio
Parodos autorių pokalbius pagyvino Dovilės dienoraščio ištraukos, kurias skaitė ir komentavo Dovilės teta, visiems gerai pažįstama pedagogė, literatūrinių renginių vedėja Irena Arlauskienė.

„Taip ir mane pasivijo tas Jausmas… Skuodi greičiau nei sukasi dviračio pedalai, tegu, o vidinis jausmas man vis kužda: „Dar turi šiek tiek laiko, dar ganyk akis, dar paskubėk…“. Ir gėriau, alsavau, kvėpavau, uodžiau viską į save, kas supo mane. Stop… supratau, kad reikia truputėlį nurimti, pakelti ir atmerkti akis labiau… Tik tada, kai galvoje nustoja suktis minčių verpetai, pamatai, kaip popietės saulės spinduliai blausiai glosto svajingai linguojančius ryžių laukus…

Kaip mergaitės ilgais juodais sijonukais ir baltais marškinėliais skubėdamos į mokyklą pakelia skrybėlėtas galvas, nusišypso ir pasisveikina su tavimi… Kaip penktą valandą ryto ūsuotas dėdė vežimu veža didelį luitą ledo, kurį pjausto medienai skirtu rankiniu pjūklu ir parduoda…Tokį aš tave ir prisiminsiu, Vietname“.

Tarsi patvirtindama Dovilės dienoraštyje išsakytus žodžius, vakaro moderatorė Irena pasidalijo įspūdžiais, kaip kartą, padėdama Edvinui sklandžiau redaguoti maršruto Maroke aprašymą, ji taip užsikrėtė kelionės ypatingumu, kad neakivaizdžiai (internetu) pralėkė visais keliais, o paskui perskaitė nuostabias Tahiro Shaho knygas „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, „Kelionės su savimi pačiu“ ir dar vieną kitą.

„Važiavimas dviračiu ir matymas yra viena pusė, o kita pusė – sielos kelionė. Ji yra labai stipri, nes lieka jausmas ir gylis to, ką tu matai. Pažinimo pasaulis plečiasi, plečiasi ir eina gilyn, – kalbėjo I. Arlauskienė. –Su malonumu skaičiau Dovilės užrašus iš šios kelionės, pilnos nuotykių nuo pat pirmųjų žingsnių: „Nuo bandymo šiaip taip sugrūst kuprines į mažyčio propelerinio Suomijos lėktuvėlio daiktadėžes, nuo pedantiškų suomių patikros darbuotojų, vis reikalaujančių „parodykite lagaminą… o dabar tą lagaminą, o dabar fotoaparatą…“. Arba trumpo pasibuvimo Niujorke įspūdžius, ne pirmas kartas, bet vis tiek smagu apkabinti tetą, pasibastyti vidurnaktį po Manhateną, o paskui prarasti sveikatą, kai lėktuvas vėluoja valandą. „Nieko tokio, turėsime pakankamai laiko pasivaikščioti Kolumbijoje“. Jis vėluoja jau dvi, tris, keturias … Vėluoja – lietuvių kalbos žodis, reiškiantis, kad veiksmas nebus atliktas laiku ir tu, sėdėdamas oro uoste, tuoj nusirausi plaukus ir visas kudlas nuo galvos, nes tai jungiamasis skrydis. O kudlas rausiuos tik aš, nes abu mano kelionės kolegos arba be plaukų, arba su tokiais trumpais, kad tam prireiktų pinceto…“

Nepakartojami įspūdžiai
Dovilė savo dienoraštyje pasakojo ir susitikime dalijosi įspūdžiais, kokių patyrė keliaudami po Boliviją:
„Patirtis Vietname pamokė, kad turi nematyti, kad tave mato… Absurdas, bet geriausia išeitis tapo keltuvas, kuris yra vienintelis geriausias daiktas, kurį padarė Bolivijos prezidentas. Dovilė dienoraštyje pasakoja: „Eskalatorius – laiko mašina – perkėlė mus į kitą šio miestelio pusę. Pakilę aukščiau – ne, iki Dievo dar toli, – bet arčiau „aukštuomenės“ varguolių. Bolivijoje sakoma, kad kuo aukščiau gyveni, tuo prastesnė tavo klasė. Velniop tą klasę, mes visi žmonės. Bet didžiulė nešvara, svarbu neišsižioti, kad nepagalvotų, kad valgai žvyrą. Sidžiulė nešvara ir ant jos besikuriantis miestas. Raudonos degtos plytos, rodosi, jog kažkas vyksta, tačiau įvardyti kas, buvo neįmanoma. Tarsi sienos, tarsi tvoros, tarsi buvo ir prasmego amžinybėje, tarsi dar bus ir klestės šeimos narių klegesiu“.

Edvinas pasakojo, kad nežiūrint į skurdžias gyvenimo sąlygas, tenykščiai žmonės labai linksmi, nuoširdūs, vaišingi ir paslaugūs: „Kol laukdavome mus besivejančio autobusiuko (mūsų maršrutai važiuojant dviračiu dažnai tęsdavosi trumpesniu keliu), buvome apnakvyndinti mokykloje, ir net policijos garaže, kurį prieš tai turėjome sutvarkyti“. Edvinas dar prisiminė, kad juos ypač sudomino įdomi tradicija – mašinų krikštynos.

Dovilė tai aprašė dienoraštyje: „Gatvelės siauros, bet jaukios. Akis patraukia gėlėmis išpuoštos mašinos. Tokio vaizdo dar nebuvo tekę matyt! Nuostabą kėlė gausybė kardelių rūšies gėlių, kurios puošė tiek naujas, tiek senas mašinas. Pagalvojau, kad gal tai vestuvių puošyba, tačiau klydau. Pasirodo, tai buvo mašinų krikštynos. Taip, krikštynos! Šventas reikalas, brolyti. /…/ Keistai smagi tradicija ir dar viena proga švęsti. Tradicija įdomi. Atvykstama prie bažnyčios, kur atidaromas mašinos variklio dangtis (kapotas – liaudiškai), sudedamos gėlės, šventojo paveikslėlis… Šventinama. Didelė šventė, kada visi pasipuošę ir iš visų pusių laksto fotografas, įamžindamas šią didžiulę šventę.

Prasideda puota su vaišėmis ir gėrimais. Ir visai nesvarbu, ar tavo bolidas naujas, su akinamai blizgančiais tekiniais, tamsintais langais ir kvepiančia eglute ant veidroduko, ar sena tratatilka su taburetėm vietoj šildomų odinių sėdynių… Krikštynos – šventas reikalas“.

Dovilės ir Edvino kelionėje būta ir tokių akimirkų, kai atrodė, jog daugiau nebegali tverti. Stingdė šaltis, buvo akimirkų, kai teko dalintis keliais sausainiais, tačiau noras kuo daugiau pamatyti, išbandyti save ėmė viršų. Žvelgdami į bibliotekoje eksponuojamas fotografijas, papasakojo, kodėl būtent šios nuotraukos buvo atrinktos parodai, atsakė į lankytojų klausimus.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotr.