Išvyką į Kybartų miestelį, įsikūrusį pasienyje su Kaliningrado sritimi, sugalvojome ne atsitiktinai. 2022 metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Sūduvos metais ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos metais.

Mūsų, Šilutės TAU sambūrio „Vėdrynas“ literačių, laukė ekskursija po istorinį Kybartų senamiestį ir, žinoma, po 2002 metais netikėtai atrastus požemius, esančius po Kybartų geležinkelio stotimi. Keturių valandų ekskursijoje mus lydėjo gidas Vitas Katkevičius, veiklus ir atsidavęs savo miestui Kybartų bendruomenės pirmininkas, pakvietęs mus į šią kelionę.

Ties Jurbarku pervažiavę ilgiausią Lietuvoje tiltą per Nemuną (ilgis 494 m.), jungiantį Jurbarko ir Šakių savivaldybes, atsidūrėme Užnemunėje. Kelias iki Kybartų neprailgo besižvalgant į rudenėjančius laukus ir ne dažnai matytas vietas.

Kybartų įdomybės

Jaukiame Kybartų miestelyje prie Informacinio centro mus pasitiko gerai nusiteikęs gidas V. Katkevičius. Keliais žodžiais apibūdinęs maršrutą, pakvietė į ekskursiją po istorinį Kybartų senamiestį. Pirmiausia aplankėme įspūdingą katalikų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią, 1928 metais pastatytą pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą. Bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgriauta, vėliau kelis kartus remontuota.

Netolimas ekskursijos maršrutas nuvedė prie namo Č. Darvino gatvėje, kuriame 1975-1983 m. gyveno archivyskupas Sigitas Tamkevičius, nuo 1972 iki 1983 redagavęs „Lietuvos  katalikų bažnyčios kroniką“. Kronikos 50-mečio proga buvo pastatyta ir pašventinta skulptoriaus Vido Cikanos „Jėzus su mokiniais“ skulptūra, nulipdyta iš balto marmuro grūdelių. Anot autoriaus, „kad  kompozicijos baltumas spindėtų Dievo žodžio šviesą ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje skelbtą laisvą tiesos žodį“.

Artėdami prie Kybartų pasienio kontrolės punkto, praėjome pro didelį gražios architektūros namą, vadinamą Paryžiaus vardu (yra ir Berlyno, ir kt.). Patekę į muitinės teritoriją, lydimi pareigūnės, turėjome galimybę susipažinti su pasienio bei muitinės pareigūnų darbo specifika, žvilgtelėti į kaimyninę šalį. Aplankėme Lietuvos-Rusijos pasienio vietą prie Lieponos upelio, iš kurios 1940 m. birželio 15 d. vidurnaktį Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Šią vietą Kybartų bendruomenė 2017 metais pažymėjo paminkliniu akmeniu. Miesto skvere stovi paminklas vienam garsiausių XIX amžiaus dailininkų Isaakui Levitanui. 1860 metais gimęs I. Levitanas čia praleido dešimt vaikystės metų.

Sužinojome, kad Aleksandro Neviškio cerkvė buvo pastatyta 1870 metais. Tai buvo pirmoji cerkvė Užnemunėje.

Ilgiausias pėsčiųjų viadukas Lietuvoje

Miestą puošia ilgiausias pėsčiųjų viadukas Lietuvoje (287 m.) Nuo jo matosi vienas didžiausių šiuolaikinių geležinkelio kelių ir infrastruktūros mazgas, atsiveria vaizdas ne tik į Kybartų miestą, geležinkelio stotį, pirmąją Lietuvoje geležinkelio elektrinę, pastatytą 1865 metais, bet matosi ir prieškarinės Vokietijos vaizdai – Vokiečių evangelikų bažnyčios likučiai Černyševskyje (Eitkūnuose).

Skvere prie autobusų stoties 2005 m. pastatytas paminklas knygnešiams. Kybartai laikomi knygnešių kelio sankryža. Spauda jos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.) iš Mažosios Lietuvos į Kybartų kraštą buvo gabenama traukiniais ir pėsčiomis.

Ekskursijos pabaigoje apsilankėme garsiuosiuose po geležinkelio stotimi esančiuose skliautuotuose rūsiuose, kurie buvo pastatyti 1863 m. ir vėl netikėtai atrasti tik 2002 m. muitinės sandėlio remonto metu. Rūsių ilgis – 104 m, plotis – 14 m, aukštis – 2,5 m. Kybartų bendruomenės iniciatyva rūsiai pritaikyti lankymui: į juos atvyksta ekskursijos, čia vyksta koncertai.

Gidą pakvietėme į Šilutę

Dėkodamos gidui Vitui už įdomų pasakojimą apie miestą, padovanojome keletą savo kūrybos knygų, pakvietėme atvykti į Šilutę. Mes taip pat gavome dovanų – kiekvienam ekskursijos dalyviui Vitas įteikė leidinį „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“.

Vėliau maršrutas nuvedė mus į Vilkaviškį. Dėkojame mus vežusiam vairuotojui Kostui. Čia apžiūrėjome Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo katedrą. 1996 m. skulptoriaus Antano Žukausko ir architekto Vytauto Balčiūno sukurtas paminklas Jonui Basanavičiui puošia centrinę miesto aikštę. Tai vienas labiausiai pavykusių darbų. Aikštę puošia ir jaukiai trykštantis fontanas.

Aplankėme ir 1998 m. pastatytą skulptoriaus A. Žukausko paminklinį biustą Vincui Kudirkai prie savivaldybės.

Sugrįšime į Vilkaviškį

Į Vilkaviškį dar norėtųsi sugrįžti, ne viską suspėjome apžiūrėti. Vienas iš tokių objektų – autobusų stotis. „Vilkaviškyje viešos ir privačios partnerystės būdu 2020 metais pastatyta moderni autobusų stotis. Už miestui ir žmogui atvirą architektūrą jos architektas G. Balčytis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Unikaliame sumanyme gamta ir architektūra susiliejo į viena, todėl stotis parodoje „Architektūra: Kaunas 2020“ pripažintas geriausiu 2020 metų visuomeniniu pastatu, pelnė pagrindinį METRO „Žvilgsnis į save 2019-2020” apdovanojimą bei nominuotas prestižiškiausiai šiuolaikinės architektūros premijai Europoje – Mies van der Rohe architektūros 2022 prizui gauti“.

Apmąstydamos buvusią kelionę, jautėme didžiulę pagarbą žmonėms, kurie įvairiais istorijos laikotarpiais kūrė stulbinančio grožio pastatus, atminties ženklus.

Jautėme ir buvusią brolišką mūsų ir užnemuniečių knygnešių bendrystę, mokant lietuvybės suvokimo per savivertės poreikį, rašto ir kalbos svarbos supratimą.

O kalba čia bent iš mūsų gido lūpų skambėjo pavydėtinai gražiu balsių ir priebalsių tarimu, turtingu žodynu ir taisyklingų taisyklingiausia sakinių struktūra. „Juk aš iš Kybartų“, –

kukliai į kalbos pagyrimą atsakė gidas. Išties čia taip žmonės kalba.

Keistas jausmas per dešimtį-kitą metrų matyti mus stebinčius svetimos  šalies pasieniečius, beveik rankomis liesti kadaise buvusias lietuvių žemes.

Kybartai ne šiaip sau miestelis, tai jaudinanti ir praplečianti supratimą gyva istorija.

Birutė Morkevičienė, Šilutės TAU literatų sambūrio „Vėdrynas“ narė