Praeis dar keli dešimtmečiai, ir mūsų tautos palikuonys apie pokario baisumus skaitys tik popieriniuose arba skaitmeniniuose istorijos vadovėliuose – gyvų liudininkų nebebus. Tad ne vienas, norėdamas ateinančioms kartoms palikti asmeninius liudijimus, ryžtasi juos paleisti į pasaulį knygos pavidalu. Štai šiemet išleista dabar Telšiuose gyvenančio Stasio Janutos prisiminimų ir nuotraukų iš Sibiro knyga „Gyvenimo istorijos pagal eilėraščius“. Taip autorius įamžino savo garbingą 90-ies metų jubiliejų.

Stasys Januta gimė Vabalių kaime, kuris anuomet priklausė Ylakių valsčiui, Šačių parapijai. Augo kartu su penkiais broliais ir seserimis: Leonu, Petru, Steponu, Irena bei Danute. Kadangi tėvas pateko į lagerį, kur išbuvo apie ketverius metus, Stasiui teko mesti mokslus ir imtis šeimos galvos pareigų. O lengva nebuvo – šeimą išbuožino, t. y. atėmė pusę žemės ir gyvulių, kuriuos išdalino naujakuriams. Tėvas, arba Stasys Januta vyresnysis, kalėjo lageryje prie anuometinio Leningrado, dirbo garsiojo „Bielomor“ kanalo statybose. Darbas buvo sunkus, o maisto neužteko – žmonės mirė badu. Tad šeima S. Janutai vyresniajam siųsdavo siuntinius. Ką ten daugiau įdėsi – pridžiovindavo duonos, ir viskas. O ir tai išsiųsti nebuvo paprasta – siuntinį reikėjo vežti į Mažeikius, tiksliau, net 50 km. Kadangi šeimos reikmėms buvo paliktas tik palaikis arkliokas, tokiai kelionei prireikdavo net dviejų dienų: vieną naktį išvažiuodavo, kitą grįždavo. Kai tėvą pagaliau išleido namo, jis gal kokius metus valgydamas soties nejautęs – taip buvo išbadėjęs.

Visko S. Janutai jaunesniajam teko gyvenime patirti – „užėjo“ rusai. O jie kuklūs nebuvo – šeimininkavo, kaip jiems reikėjo, t. y. ėmė, ką tik panorėjo. Po to prasidėjo partizanų ir stribų kovos… Niekada negalėjai žinoti, kurią naktį katrie užsuks. O jeigu stribai sužinodavo, jog pas ką nors lankėsi partizanai, tą šeimą bemat ištremdavo.

Paskui, kaip prisimena S. Januta jaunesnysis, viską iš jų šeimos atėmė – net ir baldus. Nors niekas jų per daug nesaugojo ir netausojo – sukrovė vienam ūkyje lauke… Ir dalijo naujakuriams. Tik vieną karvę šiaip taip pavyko pas kaimynus paslėpti. Tad vėliau tie ją pardavė ir atsiuntė Sibiran pinigų – ten Janutos už juos nusipirko kitą karvę.

Kaip prisimena S. Januta jaunesnysis, kai 1949 m. kovo 25 d. trėmė, jau nedaug bebuvo ką pasiimti. Iki Barstyčių kelionė tęsėsi arkliais. Ten visą tremiamųjų mantą sukrauta buvusiuose žydų maldos namuose, kuriuos lietuviai vadindavo „šūlėmis“. Pavakarį atvažiavo kariškių mašinos – mantos prikišti maišai sumesti į jas, o ant maišų susodinti žmonės. Tam, kad šie nesugalvotų per daug laisvai jaustis, šalia budėjo akyli palydovai – ginkluoti žmonės. Stasiui Janutai vyresniajam net šautuvo buožės tekę paragauti: kažko paklausęs, per galvą gavo taip, kad iki pat plačiosios Rusijos toji buvo aprišta. Prie Mažeikių, prie tilto per Ventą, kančios karavanas sustojo ir prastovėjo net dvi dienas – kol pririnkta žmonių iš Sedos apylinkių. Na, o vėliau gyvasis krovinys nugabentas geležinkelio stotin. „Traukiniai ūkavo, mašinos burzgė, žmonės verkė, dejavo“, – įsirėžė atmintin Stasiui Janutai jaunesniajam.

Iš vabališkių Stefanijos ir Stasio Janutų šeimos ištremta penketas: tėvai, du sūnūs ir dvi dukterys. Dar du sūnūs liko ten, kur tuomet mokėsi – Klaipėdoje. Tačiau vienas iš jų sovietinio režimo represijų vis tiek neišvengė – buvo nuteistas už ypač žiaurų nusikaltimą – draugo Stalino portreto, kuris pats nukrito nuo sienos, sudaužymą. Ir taip pat iškeliavo tolimojon Rusijon.

„Už Uralo kalnų tebebuvo žiema – vagonų sienos šarmojo“, – šiandien prisimena S. Januta jaunesnysis. Ir pasakoja, jog balandžio 12-ąją juos – visą šeimą – išlaipino Bagatolo stotyje, Abakano-Taišeto ruože. Iš ten per sniegynus jau vežę visureigiais. Kai net ir jais nebepavažiuodavo, sustodavo – ateidavo netoliese įsikūrusių kolūkių atstovai ir rinkdavosi tremtinius kaip kokius vergus turguje. Janutų šeimą, kurioje buvo daug darbingų žmonių, paėmė gana greitai. Vežėsi jaučiais kinkytomis rogėmis. Mat raguočiai kur kas stipresni ir ištvermingesni nei arkliai. Vabališkių šeima apgyvendinta kambarėlyje prie mokyklos. Tam, kad nesušaltum, mažą geležinę krosnelę reikėjo kūrenti visą naktį. Malkų – visokių sausuolių – miške netrūko. Jų parsivilkdavo vėlgi jaučiais. Stasys Januta jaunesnysis įdarbintas kalvėje. Nors vien tik dienomis dirbti nepakako – naktimis kartais varydavo atlikti prikabinėtojo pareigų, nes traktoriai dirbdavo dviem pamainomis. Rudenį naktimis reikėdavo kulti. Na, o vasarą, per šienapjūtę, Stasiui teko tinti, t. y. galąsti, dalgius. Šieną, anot jo, pjaudavo po 10–12 rusių moterų. Vyrai su tokiomis „smulkmenomis“ nesiterliojo – dirbo tik arkliais arba jaučiais.

Kai 1953 m. mirė Stalinas, Rusijoje tremtyje esantiems lietuviams pradėjo išdavinėti pasus. Vėliau jau buvo galima išstoti iš kolūkio ir važiuoti sau. Tik reikdavo prisiekti, jog nepasuksi Lietuvon. „Bet kas tau iškentės?!“ – sako S. Januta jaunesnysis. Ir prisimena, jog 1958-aisiais, prieš pat Naujuosius, įveikę net 7 000 km atstumą, iš Krasnojarsko krašto grįžo į taip pasiilgtą Tėvynę. Nors ji pasitiko nesvetingai – parvažiavus tremtinių ilgai neregistravo.

Stasys Januta jaunesnysis Į Lietuvą grįžo nebe vienas, o su žmona Justina ir „sibiriokais“ – dukrele Roma bei sūnumi Augustinu. Deja, atšventus auksines vestuves, žmona Justina paliko Stasį vieną vargelių vargti – išėjo Amžinybėn. Nors S. Januta neliko vienišas – sūnus ir dukra padovanojo net aštuonis anūkus.

Šiandien S. Janutos gimtosios sodybos vietoje – tik kryžius. Jo pagrindas sumūrytas iš Janutoms priklausiusiame žemės plote surinktų akmenų. O gal net ir iš namo pamatų kokio esama. Tai paminklas jo tėvų šeimai bei visai plačiai Janutų giminei, kuri buvo darbšti ir gerai gyveno… Kol neįsisuko sovietinio režimo skersvėjis.

Dar vienas paminklas – šiemet išleista knyga „Gyvenimo istorijos pagal eilėraščius“. Tai Stasio Janutos prisiminimai bei jo paties Sibire darytos nuotraukos su aprašymais, kaip žmonės ten gyveno. Nors leidinyje gausu pasikartojimų, kas rodo gero redaktoriaus trūkumą, tiems, kurie kada nors domėsis mūsų tautos kančių istorija, ši knyga bus išties vertinga. O kad būties Sibire nepavadinsi niekaip kitaip, kaip tik kančia, iškalbiai byloja S. Janutos eilėraščių, kurių leidinyje nemažai, pavadinimai – „Dirbom, vargom“, „Man liūdna čia“, „Norėjom grįžti“ bei kt. O viską padėjo ištverti viltis – „Aš grįšiu, Lietuva“, „Praeis“. Nors klausimas „kodėl?“ niekada nedavė ramybės. „Kuo mes nusikaltom – vaikai, jaunuoliai, kad dešimt jaunystės metų teko praleisti tremtyje, patirti įvairių negandų, 50 laipsnių šaltį?“ – visos lietuvių tautos balsu klausia S. Januta savo knygoje.

Kol pasirodė „Gyvenimo istorijos pagal eilėraščius“, S. Janutos eilės, kurias dera priimti, vertinti būtent tremties kūrybos kontekste, nesyk spausdintos gimtojo Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“. Stasio dėdė, tėvo brolis Kazys, taip pat jautė poreikį rašyti. Gyvendamas JAV, bet nenorėdamas nutolti nuo savo šaknų – gimtojo krašto, jis ne tik nuolat prenumeravo Skuodo rajono laikraštį, bet ir aktyviai su juo bendradarbiavo. Tad net miręs nenorėjo likti svetimoje žemėje – jo valia palaikai parvežti į gimtinę – palaidoti Ylakių kapinėse.

Dalia Zabitienė, „Mūsų žodis“