Gyvenimas mažo miestelio daugiabutyje
Žemaičių Naumiesčio miestelio pašonėje ant kalniuko baltuoja penkiaaukštis daugiabutis, pastatytas sovietinės kariuomenės karininkams. Greta buvo dar vienas namas, kuriame gyveno kareiviai. Šių namų gyventojams buvo net atskira parduotuvė. Dabar iš buvusio karininkų miestelio liko tik karininkų namas ir apgriuvę garažai.
Auksarankės karininkų žmonos
Vyresni naumiestiškiai pasakoja, kad karininkų žmonos mėgdavo puoštis, vaikščiojo dailiai susišukavusios. Naumiestiškės merginos nevengdavo pasižvalgyti į pasitempusius uniformuotus karininkus. Karininkų žmonos ne tik puošėsi, jos dirbo ir buvo puikios šeimininkės. Savo daržuose augino įvairiausių daržovių, prie namų žydėjo gėlės.
Naumiestiškė Vaidilutė pamena, kad pas karininkienę Natašą kartu su kitomis moterimis lankė siuvinėjimo kursus. Ponia Nataša mokė siuvinėti ne rankomis, bet siuvinėjimo mašina. Auksarankė Nataša mokėjo ir siūti, modeliuoti, tad pati visada vaikščiojo stilingai pasipuošusi. Po 9 mėnesius trukusių kursų surengtoje vakaronėje ir naumiestiškiai, ir karininkai stebėjosi, kodėl anksčiau neužsimezgė tokia artima bendrystė.
Pasikeitė gyventojai
Prie daugiabučio užaugo beržai, pasikeitė daugiabučio gyventojai. Atsirado problemų, kurios vis dažniau ramybės neduodavo seniūnui Jonui Budreckui. Prieš keletą metų Vytauto gatvės 39 numeriu pažymėtą namą administruoti pradėjo UAB „Šilutės būstas“. Iš 45 butų 12 skirta socialiai remtinoms šeimoms. Name yra butų be šeimininkų, kuriuose niekas negyvena. Centrinis šildymas seniai išjungtas, o butus gyventojai šildosi kaip kuris išmano: elektra, dujomis, malkomis, arba išvis nešildo.
Penktame aukšte vieno buto duris praveria jauna moteris. Pakviečia užeiti. Jolantos butas jaukus, šildomas krosnele, kuri sumontuota virtuvėje. Nuo krosnelės prišyla ir kiti kambariai. Šeimininkė sako, kad nors kambariai ir prišyla, net šalčiausią dieną būna šilti, tačiau į kambarių sienas įsimetė pelėsis. Taip nutiko todėl, kad gretimi negyvenamieji butai nėra šildomi.
Jolanta su vyru Tomu augina 4 vaikus. Vaikams ūgtelėjus, atsirado daugiau laiko ir noro tvarkyti aplinką. Pernai iš anytos parsinešė spygliuotą rožės krūmą ir pasodino po langu, greta rožės – eglutę. Jolantos vyras sumeistravo lesyklėlę, kurią žiemą pamėgo mažieji paukšteliai. Dar inkilą į beržą įkėlė.
Gražus pavyzdys užkrečia
Tos pačios laiptinės kaimynė Liudmila, išdažiusi laiptinės aukštą, kuriame gyvena, netruko tuo sugundyti ir kitus. Apie iniciatyvą išgirdęs seniūnas Jonas Budreckas parūpino dažų. Visi laiptinės aukštai buvo išdažyti, o laiptinės aikšteles papuošė dirbtinių gėlių puokštės. Laiptinėje vyrauja tvarka, gyventojai ją šluoja, plauna. Moterys džiaugiasi, kad namo aplinkai tvarkyti seniūnas parūpina traktorių.
Tą dieną virtuvėje prie balandėlių triūsusi Jelena netikėtus svečius pakvietė į svetainę. Moteris atsiprašė, kad jai lengviau kalbėti rusiškai. Ponia Jelena ir jos vyras Sergėjus – baltarusiai. Sergėjus grįžęs iš tarnybos Afganistane, liko Lietuvoje. Kelerius metus gyveno Tauragėje, vėliau atvažiavo į Žemaičių Naumiestį.
Pasak Jelenos, svarbiausia buvo darbas. Vyras gavo darbą Šilutėje, o ji šiame mieste mokytojavo tuometinėje rusakalbių mokykloje.
„Gal kam ir blogai, o mums čia labai patinka. Kol buvo lengviau išvažiuoti, sulaukdavome daug svečių iš Baltarusijos. Čia turiu daug draugų lietuvių. Nors kalbėti lietuviškai sunku, tačiau lietuviškai suprantu gerai. Nuėjusi į parduotuvę kalbu lietuviškai. Išvažiuoti iš čia neplanuojame vien todėl, kad čia palaidotas tragiškai žuvęs sūnus. Dukra – tikriausia lietuvė. Čia gimė, augo, baigė studijas lietuvių kalba, dirba teisme vertėja“, – pasakojo moteris.
Jelena dar augindama vaikus pastebėjo, kad namas pastatytas neteisingai. „Kur matyta, kad butai būtų įrengti ties laiptine. Kartą, kai pavojaus metu karininkai leidosi laiptine, stebino didžiulis triukšmas.
Planuoja talką
Jau pavasaris, tad planuojama talka prie namo. Nors Jolanta pripažįsta, kad į talką surinkti visus kaimynus nėra lengva, tačiau gero žodžio jiems negaili: „Žmonės kalba, jog šiame name gyvena tarsi prastesni žmonės. Netiesa – mes čia visi puikiai sutariame, nėra išsišokėlių ar šiaip kokių nedorėlių. Vieni kitus pažįstame. Išeidami iš namų galime net duris nerakintas palikti – niekas neprapuls. Gyvename ramiai, nesigirdi muštynių. Aplinka – puiki, ramybės nedrumsčia automobiliai, visi vaikus užauginome gryname ore pamigdydami“.
Jolanta sakė tik apgailestaujanti, kad vaikai brenda purvynu į mokyklą. Ir kiti namo gyventojai miestelį pasiekia purvini.
„Džiaugėmės, kai UAB „Šilutės būstas“ pakeitė laiptinių duris, langus. Tačiau yra problema – rūsyje laikosi kanalizacijos vanduo. Jis dvokia, o tvarkyti niekas netvarko. Rūsius turime, o laikyti ten nieko negalime. Taip yra jau ne vienerius metus“, – vardijo problemas naumiestiškė.
UAB „Šilutės būsto“ vadovas Aleksas Kvederis prisiminė, kad prieš keletą metų šiame name buvo susidariusi sudėtinga situacija. Nekreipdami dėmesio į tai, kad gyventojai nėra mokūs ir ne visuose butuose yra gyvenama, UAB „Šilutės būstas“ skyrė lėšų namo rūsiams tvarkyti. Bendradarbiaujant su seniūnija ir „Šilutės vandenų“ bendrove rūsiai buvo išvalyti. Teko rūsio turinį skiesti vandeniu, siurbti ir vežti į valymo įrenginius. Tam prireikė nemažai laiko.
Pasak A. Kvederio, rūsyje buvo tiek daug bjaurasties, kad baimintasi dėl valymo įrenginių. Rūsyje buvo susikaupę labai daug visokio šlamšto, šiukšlių, kurioms išvežti seniūnija skyrė traktorių. Išvalytame rūsyje buvo pakeisti kanalizacijos vamzdynai, rūsių langai. Anot A. Kvederio, gyventojai nepasimokė. Matyt, ir toliau pila ir meta į kanalizaciją kas papuolė.
Laima PUTRIUVIENĖ