Pro BENU vaistinės langus matyti Šilutės paštas, miesto simboliu vadinama evangelikų liuteronų bažnyčia. Šią Lietuvininkų gatvėje esančią vaistinę kai kurie šilutiškiai tebevadina Gintaro vaistine, mat ji buvo antroji privati vaistinė Šilutėje, įkurta 1993 metais. Tik Gintaras Verbus, tikras šilutiškis, žinomas vaistininkas, darbo vietos nepakeitė. Neseniai Šilutę papuošė BENU vaistinės lauko reklama, išleista ir įvairių lankstinukų su vaistininko Gintaro Verbaus nuotrauka.

Vaistininką Gintarą Verbų pažįsta daugelis šilutiškių.

Ištakos
Gintaro Verbaus gimtadienis – sausio pirmoji, Naujųjų metų diena. Vaikystė prabėgo Vilų gatvėje, Šilutėje. Tėvai Stasė ir Kazimieras buvo pedagogai: motina mokė pradinių klasių vaikus, tėvas – istorikas. Kazimieras Verbus, dzūkas, vengdamas milicininko darbo, o motina Stasė, Palangoje nepanorusi būti deputate, atvyko į Šilutę, čia susitiko, sukūrė šeimą, užaugino sūnus Gintarą ir Vytautą (gyvena Juknaičiuose, jis – veterinarijos gydytojas).
Gražių lietuviškų giminės vardų sąrašą papildė ir Angelės bei Gintaro Verbų šeima: jie užaugino sūnus Šarūną ir Vytenį. „Norėjome, kad vardai būtų tikrai lietuviški“, – pasakojo G. Verbus, vėl nukrypdamas į praeitį.
„Eglutės“ vaikų sanatorija po karo buvo kaulų tuberkuliozės ligoninė – ne plaučių, kaip vėliau, tada ji priklausė Šilutės ligoninei. Gintaro motina ten mokė pradinukus. Šilutėje buvo medicinos mokykla. Ji veikė buvusio tuberkuliozės dispanserio vietoje, M. Jankaus gatvėje. Ši mokykla ruošė medicinos seseris, kurių tada labai trūko. Ten mokytojavo G. Verbaus tėvas, Šilutės gydytojai, ligoninės skyrių vedėjai. Tuos laikus menančią seną nuotrauką G. Verbus atidavė Šilutės F. Bajoraičio bibliotekai – kad pasidomėtų, ką tie žmonės dar prisimena, nes gyvenime atsitinka ir taip, kai garbaus amžiaus sulaukęs žmogus Anapilin išsineša istorijai svarbių faktų.
G. Verbus baigė tuometinę Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dabar – Šilutės pirmoji gimnazija), po to studijavo Kauno medicinos institute (dabar – Sveikatos mokslų universitetas), tapo provizoriumi, vėliau šie specialistai pervadinti vaistininkais.
Kai Šilutėje buvo atidaryta pirmoji privati vaistinė, gal po pusmečio, 1993 m. tą patį padarė ir G. Verbus. „Gintaro vaistinė“ – bene labiausiai šilutiškiams įsiminė, kad iki šiol dabartinę BENU vaistinę tebevadina po seno. Tiesa, Gintaras čia tebedirba. Šilutiškių pažįstamas vaistininkas niekada nestokoja patarimų.
Graži Verbų šeima gyvena sodyboje Pagryniuose, netoli Šilutės. Žmona Angelė – irgi vaistininkė, jiedu su Gintaru kartu nuo pat 1986 metų. Vaikai – Vilniuje: Šarūnas yra architektas, Vytenis – inžinierius. Kol kas marčių neparvedė.

Kazimieras Verbus su savo sūnumis dabartinėje Gudobelių gatvėje. Dešinėje dar nėra telekomo pastato.
Iš Gintaro Verbaus asmeninio albumo

Buvusios Baškio gatvės vaikai (iš kairės): Gintaras Verbus, Audrius Endzinas, Vytautas Verbus, Žilvinas Endzinas, Valius Kuzmickas.
Kazimiero Verbaus nuotrauka, fotografuota praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje

Šilutės patriotas
„Kai studijavau, mane kursiokai vadindavo Šilute net kai sveikindavosi. Šilutę jiems minėdavau taip dažnai, kad pačiam prilipo šis vardas. Vis pasakodavau, kad Šilutė – labai gražus miestas, įdomus – kitoks, vokiškas su savita architektūra… Už tokį įkyrų patriotizmą ir gavau Šilutės pravardę…“ – pasakojo G. Verbus, visada norėjęs, kad miestas augtų, didėtų, gausėtų.
Dar 1990 metais Šilutėje buvo per 24 tūkst. gyventojų, o dabar bus bent trečdaliu mažiau… Iš kaimų suvažiavo ir apsigyveno žmonių, o jeigu ne jie, gal bebūtų likę tik pusė ano meto gyventojų. Deja, tirpsta ne tik Šilutė, visa Lietuva išsivaikšto…
„Džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti Šilutės miesto bendrą vaizdą, architektūrą, yra išsaugotų statinių, vietų, yra ir sugadintų. Tai stogas naujas kitoks atsirado, tai tvora, tai nugriovė ir nieko nebeliko…“ – pasakoja pašnekovas, istorijos ženklus mieste vadinantis faktu, kurio nevalia neigti. Štai per šį savaitgalį vyksiančią Šilutės miesto šventę žadama eisena per miestą. Kai kas tuo pasipiktino. Anot G. Verbaus, eiseną prisimena, kai Šilutė šventė 500 metų jubiliejų, dar buvo panašus karnavalas, kai mokėsi vienuoliktoje klasėje. Tiesa, tuomet eisenoje ant platformų vežė iš faneros padarytas raketas, jų būdavo ir vaikų žaidimo aikštelėse šalia smėlio dėžių ir karuselės. „Esu skaitęs, kad Šilutę turėjo aplankyti pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas. Nors jis neatvyko, pridarytų raketų ilgam užteko…“ – prisimena G. Verbus ir pastebi, kad Venecijoje, kitose užsienio šalyse eisenos, karnavalai, paradai yra populiarūs, iš viso pasaulio žmonės suvažiuoja jų pasižiūrėti ir dalyvauti. Ir Šilutėje gali pasirodyti orkestras, meno mėgėjų kolektyvai su tautiniais rūbais, gal net įstaigos, organizacijos. Tai sukurtų bendrumo, vienybės jausmą.
Priešais vaistinės langus po medžiais palei gatvę matosi Šilutės meno mokyklos mokinių sukurti mini darbai peršviečiamuose vamzdeliuose. Anot G. Verbaus, šaunuoliai ir mokiniai, ir iniciatyvūs jų mokytojai. Gerai, kad ši mokykla įsikūrė sename ir svarbiame Šilutės pastate. Mokykla verta būtent šių didelių ir istoriškai svarbių namų.
„Šilutėje daug vertingų pastatų, gražių teritorijų – tik reikia saugoti tai, branginti, tvarkyti ir neleisti išnykti bei suniokoti“, – linki Šilutės senbuvis G. Verbus, kažkada buvęs ir Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariu.
Pomėgių kolekcija
G. Verbus yra Šilutės Rotary klubo narys. „Metai bėga, pomėgiai keičiasi: mokykloje šokau pramoginius šokius, institute – tautinių šokių kolektyve, o sugrįžęs į Šilutę – „Rezginėlės“ dainų ir šokių ansamblyje. Kai buvusiai „Rezginėlės“ vadovei Reginai Puodžiuvienei buvo teikiama „Sidabrinės nendrės“ premija, mes, buvę jos šokėjai, jau veteranai, paskutinį kartą sukomės scenoje. Gal 2014 metais?“ – atviravo pašnekovas, laisvo laiko turintis mažai, o pomėgių – daug.
Mėgsta keliauti. Studijuodamas G. Verbus su draugais pabuvojo vietose nuo Kaliningrado iki pat Sachalino. Tada ir bilietai studentams buvo gerokai pigesni. Ir dabar kasmet per atostogas išvyksta į kelionę. Prisipažino dabar tapęs atsargesnis. Jeigu pasiūlytų nemokamą kelionę į Šiaurės Korėją, Afganistaną, Siriją, o po pastarųjų terorizmo išpuolių ir į Londoną – nevyktų, atsisakytų.
Jis ir fotografuoja, tad kelionės ir fotografavimas susipina į vieną pomėgį. Sodybai laiko belieka po kitų reikalų. Tad žolynai, anot Gintaro, sodyboje ne kaip tankus kailiukas, tačiau Verbų šeima turi ir šiltnamį, užsiaugina daržovių. Vieną vasaros dieną praleidžia Palangoje, kur daugiau triukšmo, nes ramybės užtektinai turi namuose. Jeigu tektų rinktis, ar vykti į draugo gimtadienį, ar pjauti žolę sodyboje, G. Verbus prisipažino pasirinksiąs gimtadienį…
Pernai plaukė baidarėmis Ignalinos krašto ežerais, panaši kelionė numatyta ir šiemet.
Politika domisi, žinias susitrenka iš interneto, vietinės spaudos, įvairių radijo stočių. Klausosi radijo laidų rusų kalba, skaito ir Rusijos spaudą. Rėksmingi bei toli nuo tiesos nuklydę rašinių pavadinimai šio žmogaus nenuveda klystkeliais. Tiksli informacija surankiojama iš daugelio skirtingų šaltinių.
Mūsų dienomis
Į vaistinę užsuka negaluojantys žmonės ar artimieji pirkti vaistų saviškiams. „Dabar žmogus toks – čia pat ir greitai. Atėjau, gavau vaistų, būtų gerai, kad tarpdury ir pasveikčiau…“ – pusiau juokais pasakojo G. Verbus, primindamas, kad dėl gydytojų stygiaus Lenkijoje pas vaikų neurologą galima patekti po pusmečio ar net vėliau. Gydytojų stygius palietė ne tik Lietuvą. Be to, naujovės irgi daro savo: atsirado šeimos gydytojai, jie išrašo siuntimą pas medicinos specialistus, o šių trūksta, todėl ir susidaro eilės.
Žmonės ir anksčiau sirgdavo. Dabar daugiau? Alergija, diabetas – civilizacijos ligos, juk mūsų tėvai, seneliai gyveno kaime, valgė tai, ką patys užsiaugindavo.
„Dabar mūsų rankos – ne prie plūgo, bet prie kompiuterio… Pasikeitimai dabar tokie greiti, dideli, kad kūnas nespėja prisitaikyti“, – patikino vaistininkas, kurio jau laukė pirkėjai, atėję vaistų ir panorę pasitarti būtent su juo. Teko atsisveikinti.

Stasė SKUTULIENĖ