Švėkšniškis Zenonas Vaitkus su žmona Aldona Švėkšnoje gyvena ištisus 60 metų. Čia statėsi savo namus, čia drožė medį ir konstravo. Visi jį pažįsta kaip linksmą, gyvybingą, niekada nedejuojantį žmogų. Nuolatos dirbo žemę ir kitiems padėdamas. Vasario 14-ąją Zenonas atšventė 90-ąjį gimtadienį ir 65 metų bendro gyvenimo su Aldona sukaktį.

Aldona ir Zenonas Vaitkai su dukra Laima ir žentu.

Jaunystė prabėgo Mikuose
Tądien devyniasdešimtmetis Zenonas buvo linksmas ir gerai nusiteikęs, rodė fotografijas, dovanas ir daugybę gėlių.
Kaip įprasta kaimo žmonėms, buvome pakviesti į didijį kambarį. Pasisveikinę ir susipažinę, prisėdome pasikalbėti apie prabėgusius metus. Zenono vaikystės namai – buvusioje Kretingos apskrityje, Endriejavo valsčiuje, Mikų kaime. Prieš karą Judrėnų pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Karo metais mokytojai, nepaisydmi pavojų, ir toliau mokė vaikus. Pavyko baigti 5 skyrių, tačiau tuo metu niekas jokių dokumentų neišdavė.
Zenonas pasakojo: ,,Rašyti mokykloje išmokė, skaityti sekdavosi sunkiau. Ir šiandien žmona už mane daug greičiau paėmusi laikraštį ar žurnalą paskaito. Man labiau patiko skaičiavimas. Vis stengdavausi kuo greičiau suskaičiuoti, kad būčiau pirmas. Daugybos lentelė ir šiandien man nėra išblukusi iš atminties. Tai vėliau pravertė gyvenime, nes mėgau techniką, konstruoti visokius padargus. Prie metalo pripratau labai seniai, dar ūkyje Mikuose, kai su tėvu dirbome kalviais. Ir to jau nebepaleidau…“
Žmoną sutiko Švėkšnoje
Zenonas – tikintis žmogus, vaikas būdamas patarnaudavo mišioms. Šiandien skaičiuoja, kad apie šešiasdešimt metų gieda bažnyčios chore. Į Švėkšną Zenonas atvažiuodavo su draugais į Šv. apaštalo Jokūbo ir Šv. Trejybės atlaidus. Čia tarp daugybės žmonių, kurie suvažiuodavo iš aplinkinių miestelių ir kaimų, Zenonas ir sutiko savo būsimąją gyvenimo draugę Aldoną. Susitikdavo, pasikalbėdavo vaikščiodami po gražų Švėkšnos parką. 1952 metais susituokė.
„Kitą dieną buvo Pelenų diena“, – prisimena ponia Aldona. „Iš pradžių išsivežiau žmoną į Lapynus. Ten pragyvenome penkerius metus. Dirbau statybose. Darbas buvo sunkus“, –pasakojo Zenonas.
Sugrįžo į žmonos tėviškę
Po penkerių metų sugrįžo į Švėkšną ir apsigyveno pas žmonos tėvus. Zenonas dirbo ūkyje statybininkų brigadininku. Nemažai statinių Švėkšnoje lytėjo jo rankos. Padėdavo mūryti ir kaimynams.
„Pradėjau statytis namus ir aš. Šitoje vietoje, kur dabar mūsų namai, buvo sklypas, kurio viduryje tekšojo didžiulė bala. Pats savo rankomis pasistačiau. Po dvejų metų, 1959-aisiais, įėjome gyventi į savo namą. Turėjau darbą, tačiau vėliau važiuodavu į Klaipėdos rajono tarpkolūkinę statybos organizaciją. Sausas maistas pakenkė sveikatai. Sugrįžau. Tada apie 10 metų su žmona dirbome Liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, kuri buvo įkurta 1964 metais Plungėje. „Minija“ subūrė Žemaitijoje ir nemažai kituose Lietuvos regionuose gyvenusių tautodailės meistrų, organizavo parodas, medžio drožėjų dienas Plateliuose. 1970 metais įmonėje dirbo apie 2000 žmonių. Suvenyrai iš lietuviško beržo, pušies buvo labai perkami. Paklausą turėjo ir pakabinamos lentynėlės, kėdutės, džiovyklos, supamieji arkliukai. Mes drožėme klumpaites. Aš turėjau pasigaminęs tokias stakleles, su kuriomis iš karto išdroždavau keturis ruošinius. Vėliau reikėdavo juos padailinti, o žmona jas meniškai apipavidalindavo – skaptavo ornamentus, klijuodavo gintaro akutes ir t. t. Taip ir ji pensiją užsidirbo“.
Pomėgis konstruoti
Zenonas veda mus į savo karalystę ir atveria ne vienerias duris. Aišku, kad per 58-ius metus tos valdos smarkiai išsiplėtė ir praturtėjo. Čia nebesigirdi gyvulių rupšnojimo, tačiau Zenonas turi ką parodyti. Štai paties sukonstruotas triratis, keturratis, ir traktorius, kuriuo jis važiuodavo savo ir kaimynų laukų aparti. Ir savadarbį plūgą turi pasigaminęs, ir malūną – gyvuliams miltų pats susimaldavo. Rodo savo sukonstruotą techniką seniūnui Alfonsui Šepučiui, o šypsena nedingsta nuo veido.
Pasijutau, tarsi sugrįžusi į vaikystę, kai ateidavau į tėvo darbo sandėliuką, kur jis remontuodavo telefonus, taisydavo batus. Iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo žmonės, kuriems taisydavo arklių kinktùs: plėskes, pavalkus.

Zenonas Vaitkus rodė Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui savo sukonstruotus padargus.

Ilgaamžiškumo paslaptis
Sako jokios ilgaamžiškumo paslapties nežinąs… „Daug ir sunkiai dirbau visą gyvenimą. Nemažai prie savo kuriamų įrenginių reikėdavo prastovėti, tad ir pavalgyti reikėjo sočiai. Valgėmė savo užsiaugintų gyvulių mėsą, daržoves. Paslapties recepto neturiu, bet manau, kad man padėjo tai, kad aš į viską žiūrėjau linksmai nusiteikęs. Jei ir būdavo sunkesnių dienų, sakydavau sau: „kelkis ir eik“. Esu dėkingas savo žmonai Aldonai. Su ja visada gražiai sutariame, visada pasitariame. Turime gerus kaimynus, padedame vieni kitiems. Ir dar. Aš visada šypsausi. Manau, kad kiekvienas tai paliudytų. Gyventi taip nusiteikus lengviau“, – atvirauja Zenonas.
Atsisveikiname su svetingąja šeimininke. Zenonas palydi mus iki vartų, už kurių miestelio gatvė. Palinkime šeimininkui sveikatos, sulaukti šimto metų ir pažadame atvykti po penkerių metų.
Birutė Morkevičienė