DNA nuotr.

Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) atstovų, negalią turintys, bet galintys ir norintys dirbti žmonės bijo, kad jau po Naujųjų gali netekti darbo.  Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pateikti du skirtingi socialinių įmonių veiklą reglamentuojančio įstatymo pakeitimo projektai ir nei vienas iš jų nebuvo aptartas su tais, kuriuos tiesiogiai palies, – pačiais dirbančiais neįgaliaisiais.

„Šiuo metu esame palikti visiškoje nežinioje. Pateikti projektai su mumis nebuvo aptarti, mūsų nuomonės ir poreikiai, panašu, įstatymo pakeitimo projekto autoriams rūpi mažiausiai. O juk kalbame mažiausiai apie 7 tūkst. socialiai itin pažeidžiamų žmonių, kurie nežino, ar po Naujųjų metų turės pragyvenimo šaltinį. Esame maitinami niekuo nepagrįstais pažadais apie laisvą darbo rinką, tačiau Socialinių reikalų ir darbo ministerija taip ir negali paaiškinti, kaip naujoji sistema veiktų, kokią realią naudą ji neštų dirbantiems neįgaliesiems“, – sako DNA atstovė Simona Kunigonytė.

Įstatymo pakeitimo projektuose be kitų permainų siūloma keisti neįgaliųjų įdarbinimo subsidijavimo tvarką motyvuojant tuo, jog lengvesnę negalią turintys žmonės esą gali paprasčiau įsidarbinti atviroje rinkoje. Tačiau DNA atstovai pastebi, kad šiuo atveju kyla reali grėsmė, netekti darbo vietų, o naujų vietų kūrimas skendi migloje.

„Kol kas negirdėjome jokių nei skaičiais, nei konkrečiais numatomais veiksmais pagrįstų aiškinimų, kodėl situacija turėtų pagerėti. Mes, dirbantys neįgalieji, labai gerai žinome ne tik realias negalią turinčių žmonių galimybes, bet ir darbdavių požiūrį. Galime užtikrintai, remdamiesi savo patirtimi, pasakyti, kad absoliuti dauguma tų dirbančių neįgaliųjų, kurie prarastų dabar turimas galimybes dirbti, nebūtų darbdavių pageidaujami atviroje darbo rinkoje ir jiems tektų tapti socialiniais išlaikytiniais arba skursti. Nesame prieš laisvą darbo rinką, mums svarbiausia, kad dirbantys neįgalieji jaustųsi saugūs dėl ateities, o verslas išsaugotų ir kurtų naujas darbo vietas. Tačiau sistemą siūloma keisti konkrečiai nepaaiškinant, kas pagerės, ir tai labai neramina“, – aiškina S. Kunigonytė.

Taip pat pateiktuose projektuose, pasak jos, yra ir kitų su dabartiniu reguliavimu besikertančių nuostatų, kurios dirbančius neįgaliuosius paverstų situacijos įkaitais.

„Siūloma subsidijas mokėti tik už darbuotojus, dirbančius ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį. Tačiau realybė ta, kad didelei daliai neįgaliųjų institucijos suteikdamos teisę dirbti, dėl jų sveikatos būklės riboja galimą darbo laiką ir dalis darbuotojų dėl to dirba mažiau nei 80 valandų. Įsigaliojus siūlomai nuostatai, šių darbuotojų atžvilgiu būtų sukurta situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus numatytas įstatyme“, – sako DNA atstovė.

Jos teigimu, didelį susirūpinimą kelia ir tai, jog nepasitarus su dirbančiais neįgaliaisiais į įstatymo pakeitimus įtrauktos nuostatos, kurių pagrįstumo bei realaus veikimo principų Socialinių reikalų ir darbo ministerija iki šiol nesugebėjo paaiškinti. Socialinio dialogo stoka, skubėjimas ir socialiai jautrių grupių argumentų negirdėjimas gali skaudžiai atsiliepti ateityje.

„Kad prieš pradedant pokyčius būtent aiškaus ir konkretaus plano bei efektyviai veikiančios sistemos dažnai pritrūksta, puikiai įrodo situacija, susiklosčiusi įgyvendinus visuomenėje didelį rezonansą sukėlusią vaikų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje reformą. Klausimas itin jautrus, liečiantis daugybę žmonių, o kaip aiškėja, sistema nesutvarkyta, neveikia sklandžiai ir efektyviai. Taigi, kas gali užtikrinti, kad pakeitus socialinių įmonių veiklą reglamentuojantį įstatymą dirbantys neįgalieji netaps pažeidžiamais neveiksnios sistemos įkaitais“, – klausia DNA atstovė S. Kunigonytė.

Dirbančių neįgaliųjų asociacijos inf.