Kovo 25-ąją minima Gandro diena, kai nepatariama imtis sunkių darbų, esą ir paukščiai tądien lizdų nesuka…

Gandro pranašystės

Tikima, kad šiuo kovo mėnesio metu po itin ilgos kelionės šie sparnuočiai grįžta namo – į Lietuvą.

Nuo seno buvo stebima, ar pirmą grįžusį gandrą žmogus pamato skrendantį ar vaikštantį. Tai susiję su senais posakiais: jei skrendantį gandrą pamatai, būsi, greitas, viskas seksis gerai, o jei vaikštantį – darbai eisis vangiai.

Dar sakoma, kad grįždamas gandras parneša tikrąjį pavasarį, nes pasislėpusi po gandro sparnu drauge į tėvynę grįžta ir kielė. Tuomet šis mažas paukštelis išspardo paskutinius likusius ledus.

Taip pat senoliai atidžiai žiūrėdavo ir į gandrų išvaizdą. Jei paukščiai būdavo murzini, reikia laukti lietaus, o jei švarutėliai ir akinančiai balti – bus giedra. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas – bus lietaus, o jei žabus – bus giedra.

Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai: starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis.

Tai nacionalinis mūsų paukštis, – Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje. Žiemojo gandrai neįtikėtinai toli, Afrikoje, pasiekdami Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą.

Po Lietuvos krikšto ši gamtos šventė buvo sutapdinta su Viešpaties apreiškimu Švč. Mergelei Marijai. Archangelas Gabrielius pranešė apie Marijos pasirinkimą Jėzaus Kristaus motina. Kaime sakydavo – Blovieščiai. Žodis reiškia „gerąją žinią“, jis slaviškos kilmės, mat pirmieji kunigai mūsų krašte buvo atvykėliai iš Lenkijos.

Kodėl gandro snapas raudonas?

Žmonės sako: kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. O kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies liko raudonas…

Gandro vaišės

Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente, kai sunkių darbų nevalia imtis, nes ir paukščiai tądien lizdų nesuka. Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių“ bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai – kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. O įdomiausias pavadinimas – kaukorai, nes primena mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais, – kad pasėti javai būtų daigūs.

Aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad apie Gandrinių metą jos išnešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo „kodylą“. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Gandrines galima išgirsti pavadinant ir Bičių diena, ir Gyvačių atbudimu.