Sodų gatvėje, Šilutėje, gyvenantį Grigorijų Sologubovą pasveikinti 90-ojo gimtadienio proga atvyko Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis, seniūno pavaduotojas Algis Ivanauskas ir socialinė darbuotoja Oksana Kalitina. Sveikintojus pasitiko žmona Valentina, dukros Marina ir Olga.

Gyvenimo sūkuryje
Jubiliato dukra Marina pasakojo, kad tėvelis gimė Želniškių kaime, netoli Krekenavos, 1929 m. lapkričio 17 d. „Jų šeimoje augo keturi vaikai, tėvelis buvo jauniausias. Baigė pradžios mokyklą, vėliau įstojo į milicijos mokyklą. Šeima anksti neteko maitintojo. Sunku buvo išgyventi, žemės po karo dirvonavo, o dar ir namai sudegė. Ištuštėjusioje Krekenavoje buvo daug tuščių namų. Valdžia leido vieną medinį namą nugriauti, skyrė traktorius, tėvelis su savo broliais surentė kaime naują namą. O unikalumas to kaimo – ten gyveno beveik vien Sologubovai, nors ir ne giminaičiai, – pasakojo dukra Marina. Netoli Krekenavos, Pempių Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvėje tėvelis buvo pakrikštytas. Aplinkui gyveno daug sentikių, jie visi gerai sutardavo su kaimynais, sutardavo ir su visomis valdžiomis. Gal todėl, kad tėvelis sentikis, šeima atsirado Šilutėje. Tėvelis mėgdavo su šeima nuvažiuoti į savo vaikystės kaimą“.

Baigęs milicijos mokyklą, Grigorijus išvyko į Uralą, į Permės sritį. Ten po karo buvo daug kalėjimų, tremtinių. Būsimoji žmona Valentina atvažiavo į Permę ieškoti savo tėvų, ten ir susipažino su būsimu vyru ir nebesiskyrė. Vėliau Grigorijus buvo paskirtas į Šilutę. Dvidešimt aštuonerius metus išdirbo milicininku.

„Tėvelis visą laiką skatino mus mokytis, skaityti enciklopedijas, domėtis naujovėmis. Buvo labai geras mums, rūpestingas, atsakingas. Daug sportuodavo. Niekada nelikdavo abejingas, jei kam nors reikėdavo pagalbos, ar mieste pastebėdavo kokią negerovę. Visada stengdavosi išsiaiškinti, padėti žmogui. Yra ne kartą gavęs padėkų, net laikraštyje jam buvo įdėta padėka iš Ukrainos“, – viena per kitą pasakojo ilgaamžio dukros.

Eilėmis – prieš negeroves
Išėjęs į pensiją Grigorijus daug laiko praleisdavo darbuodamasis sode. „Tėvelis turėjo vieną silpnybę – niekada nerakindavo namelio durų, neslėpdavo darbo įrankių, nes taip buvo įprasta kaime. Kartą dingo šakė, kurią paliko įsmeigtą lysvėje. Po to atsitikimo tėvelis sukūrė eilėraštį, kuriame kreipėsi į žmogų, pavogusį šakę. Prašė grąžinti, apeliavo į sąžinę ir liepė eiti į bažnyčią pasimelsti, kad jam būtų atleistos nuodėmės… Eilėraštį atspausdino ant lapo pas pažįstamus žmones ir pakabino sodų bendrijos skelbimų lentoje. Ir štai – po poros dienų šakė buvo savo vietoje…“ – linksmai pasakojo dukra Marina.

Tada susikaupęs senolis padeklamavo visą savos kūrybos eilėraštį, gražiai surimuotą, sukurtą prieš kelias dešimtis metų, apie tą atsitikimą. Ir dar vieną padeklamavo, kurį dedikavo savo žmonai.
Šiandien senolis džiaugiasi dviem užaugintomis dukromis, kurios pasirinko pedagogo kelią. Turi keturis anūkus ir šešis proanūkius. Sveikata per daug nesiskundžia, tik gaila, kad jau nebegali vienas tolėliau išeiti iš namų, vienas pasivaikščioti, kaip anksčiau, pasikalbėti su sutiktais žmonėmis.

Savivaldybės ir seniūnijos atstovai, sveikindami jubiliatą garbingos sukakties proga, linkėjo geros sveikatos, šviesių dienų, o išeidami pažadėjo apsilankyti po penkerių metų, kai jubiliatas švęs devyniasdešimt penkerių metų sukaktį.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotr.