„Mingės poilsio“ ilgasis pastatas palei Minijos krantą – iš visų pusių apstatytas tapybos darbais. Karštis toks, kad vėpsome fotoaparatus paruošę – ar tik kuris paveikslas neužsiliepsnos… Tai būtų kadras!
Į klausimą „Ar neiškeps?“, plenero dailininkas Valentinas Ajauskas tik šypteli į ūsą, panašiai kaip jo nupieštas raudonai rainas katinas su kapitono kepure…

Plenero dalyviai prie „Mingės poilsio“ skūnios.

Individualistų vadas – Algimantas Kliauga
„Saulė nieko blogo nedaro, pagrindinė dažų džiūvimo sąlyga yra šviesa. Anksčiau profesūra sakydavo, jei nori kad nedžiūtų, paveikslą nusuk į sieną“, – dalykiškai rimtas Minijos plenero dalyvis Algimantas Kliauga. Galbūt jis toks dalykiškai rimtas, kad yra Lietuvoje garsus tapytojas, savo darbus eksponavęs personalinėse ir bendrose parodose tiek Lietuvoje, tiek užu jos sienų. A. Kliaugos kūrybos darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių muziejai, privačios galerijos, valstybinės įstaigos.
Pasirodo, pono Algimanto kelionė į Minijos kaimą primena „Ilgą kelionę į kopas“. Jam ne kartą tekę pabuvoti anapus Kuršių marių, o čia atvyko pirmą kartą. Apie šį kraštą daug girdėjęs iš draugų, mintyse rezgė kūrybos siužetus, tačiau… Vis rasdavosi kokių nors trikdžių.
Ilgą laiką buvo renkamas į įvairias pareigas Lietuvos dailininkų sąjungoje, pats organizavo plenerus, parodas, vadovavo daugybei kūrybinių projektų. Dabar yra tapytojų grupės „Individualistai“ pirmininkas.
„Pats stipriausias įspūdis – pirmas. Unikalus kraštas užvaldė mane viskuo: viskas įdomu, nematyta ir, išskyrus nežabotą karštį, viskas teikia tik geras emocijas. Kaip sekėsi dirbti? Mano tėvukas sakydavo, „kai dirbi – sekasi, kai nedirbi – nelabai“, – šmaikštauja tapytojas, kviesdamas apžiūrėti darbus, liepos pabaigos karštyje atremtus į mūro sieną.
„Dailininkai daug laiko praleidžia dirbtuvėse, todėl išvažiavus į gamtą širdis atsigauna. Vienas kolega, kur bebūtų, tapo Vilnių, mes jį vadiname Vilniaus poetu. Aš, paprastai, kur bebūčiau prisirenku medžiagos tolimesniems darbams. Šįsyk nebuvo galimybės dirbti iš natūros. Pabandžiau, tačiau nuo karščio svaigsta galva… Į Vilnių parsivešiu ypač gražių, tik šiam kraštui charakteringų kraštovaizdžio motyvų. Viskas čia kitaip: atspindžiai vandenyje, laivai, gluosniai, Minijos krantai, namukai. Mūsų tapytuose darbuose nerasite senovinės Mingės pulsavimo, mes ją pamatėme tik atvirukuose“, – pasakojo A. Kliauga.

„Nedaug tepadariau, nes dažnai lekiu į vandenį atsivėsinti“, – tarsi teisinosi Aleksandras Vozbinas.

Tapytojas Algimantas Kliauga.

Dainora Remeikytė savo susižavėjimą Minijos medžiais „išliejo“ pastelinėmis spalvomis.

Šiųmetė Minijos stichija – karštis
„Pamario“ skaitytojas jau buvo informuotas, kad Minijos dešiniajame krante esančiuose svečių namuose „Mingės poilsis“ (šiuose namuose šeimininkauja Monika Dobrovolskytė) prasidėjo penktasis tapybos pleneras „DELTA. Stichijų išlikimas ir trauka“, kuriame dalyvauja Valentinas Ajauskas, Silvija Drebickaitė, Aleksandras Vozbinas, Algimantas Kliauga, Aldona Dobrovolskiene, Dainora Remeikytė, Arvydas Švirmickas. Dažniausiai Nemuno deltą siaubia vėjo, ledo ir tvano stichijos. Šią vasarą – deltininkus išbando 35-ių laipsnių šutra.
Ką padarę, tapytojai norintiems parodė antradienį, darbus „padžiovę“ prie atnaujintos skūnios sienos, laukdami lietuvininkų tarmės, papročių, žaidimų praturtinto vakaro. Lietuvininkų tarme su plenero dalyviais tąkart bendravo lietuvininkų tarmės puoselėtoja, muziejininkė Indrė Skablauskaitė. Mokė išskirtinių, kituose Lietuvos regionuose negirdėtų žodžių, pasakojo apie lietuvininkų papročius, tradicijas, aprangą, kvietė pažaisti lietuvininkų žaidimų ir pašmekioti Rusnės punšo.

Valentinas Ajauskas su katinu.

Plenero kuratorė ir kūrybinio susivienijimo „Atviroji erdvė“ atstovė Aldona Dobrovolskienė „Pamariui“ sakė: „Viską, ką mes darome yra rimta, nors mes čia ir pokštaujame, ir gerai leidžiame laiką. Į plenerą atvykstantys žmonės yra labai rimti, jie domisi šiuo unikaliu kraštu, gerbia ir myli šią vietą. Penktasis pleneras, kaip ir ankstesni, plėtoja plenero organizatorių iškeltą tikslą – tyrinėti ir vaizduoti unikalios vietovės gamtą, stichijų galių veikiamą kasdieninį čionykščių gyvenimą.
Šį plenerą paskyrėme stichijoms, permainos, palietusioms kraštą: architektūrą, žmonių veiklą. Matome, kad žmogus neišsigąsta permainų, prisitaiko, gyvena, dirba. Kraštas istorijos vingiuose patyrė visokių išbandymų, žmonės, gyvenę istorijos maišatyje, išlaikė tradicijas. Juos įdomu stebėti.
Neidealizuoju tai, ką darome, tačiau tikiu, kad čia esame ilgam, tikiu tuo, ką darome. Mūsų ketinimams pritaria valstybė, verslo žmonės skiria paramą – tai rodo, kad numatyti darbai svarbūs.
Lietuvoje yra daug gražų vietų, tačiau čia yra be galo daug išskirtinių dalykų. Pažiūrėkite: ką tik palijo, o dabar koks raudonis veržiasi pro medžių šakas…“
Plenero dalyvių dar laukė kūrybinės išvykos į Ventės ragą, prie Kuršmarių, o šeštadienį Kintų Vydūno kultūros centre bus surengta visų penkerių metų plenero dalyvių darbų atrankinė paroda. Atidarymas – 18 val.

Laimos Putriuvienės ir Petro Skutulo fotopasakojimas

Kadangi Silvija Drebickaitė anksti kelia, jos kūrybinis derlius – gausus.