Vilkyčiuose prieš kelis dešimtmečius buvo pastatyti keli tokio pat projekto daugiabučiai. Buvę visiškai vienodi šiandien jie savo išvaizda gerokai skiriasi – vienų rūbas labiau nudėvėtas, kiti, rodos, žengia sekdami madas. Prie vieno daugiabučio esantis užrašas skelbia apie čia vyraujančią saugią kaimynystę, kito daugiabučio balkonas išpuoštas menine metaline tvorele, trečias tarsi į kelias dalis padalintas, visas pilkas, o dalis šviečia geltonai.

Silvija Bagdonienė sakė, kad spalvą apšiltintai namo daliai parinkti padėjo statybininko patirtis.

Svečiuose pas Juozapiną ir Joną

Prieš kelis dešimtmečius viename daugiabutyje apsigyveno Juozapina ir Jonas Šapalai. Juozapina sako, kol turėjusi sveikatos melžė karves, dirbo paukštyne, triušidėje, o jos vyras Jonas – skerdykloje. Į Vilkyčių gyvenvietę atsikėlė iš Čiūtelių.
Prisimindama persikėlimo priežastį moteris ir dabar susigraudina. Prieš kelis dešimtmečius dar gyvenant Čiūteliuose avarijoje žuvo jos septyniolikmetis sūnus. Nuo tada gyvenimas kaime pasidarė nepakeliamas, visa aplinka priminė žuvusį sūnų. Čiūteliuose ir šiandien tebėra šimtametis molinis namas, kuriame gyventa, bet ten grįžti nesinori dėl slogių prisiminimų.
Tuo tarpu daugiabutyje tarsi avilyje – nuolat verda gyvenimas. Gaila, sveikata nebe ta. Šapalų vaikai gyvena ir dirba užsienyje, tad tėvus aplanko retai. Juos dar džiugina kartu gyvenantis anūkas Ernestas, bet ir jį netrukus išsiveš.

Kodėl vaikai išvažiavo?

Girdi, Lietuvoje sunku iš atlyginimo šeimą išlaikyti. Juozapinai ir Jonui pritaria į svečius užsukusi šiame daugiabutyje gyvenanti giminaitė Rūta Baranauskienė: „Vilkyčiuose yra medienos įmonių, tačiau uždarbiai nedideli. Šiaip gyvenvietėje viskas po ranka: mokykla, vaikų darželis, parduotuvė, medicinos punktas“.
Giminaitės pasakoja apie gyvenimą daugiabutyje, peikia prastai išplanuotus butus, kaimynę, pas kurią skubantys svečiai nuniokoja pašto dėžutes, netikėtai užpuolusias ligas. Pamena, kad anksčiau namas buvo šildomas centralizuotai. Kai atjungė nuo katilinės, buvo vėlyvas ruduo. Žmonėms nebuvo laiko apsispręsti – kas kaip išmanydamas rūpinosi savo buto šiluma. Dabar daugelį butų puola pelėsis.
Jonas Šapalas tik numoja ranka, – suprask, nieko nepadarysi, ir eina į lauką skaldyti malkų.

Čia netrūksta jaunų žmonių

Už daugiabučio driekiasi daržai. Saulėtą, nors ir vėjuotą pavasario dieną daug kas triūsė daržuose. Prie pilkojo daugiabučio, kurio vienas blokas nudažytas geltonai, sutinku triūsiančią Giną Moliejūtę.
Sugrėbusi senus lapus ir aprinkusi vėjo prilaužytas šakas, ji pakviečia užeiti vidun. Jauna moteris pasakoja, kad butą kūrena malkomis, medžio briketais, kuriuos sandėliuoja rūsyje. Kai su vyru apsigyveno šiame tėvams priklausiusiame daugiabučio bute, pirmiausia apšiltino vidines sienas.

Daugiabutis Žibintų g. 8, Vilkyčiuose.

Įgyvendino svajonę

Antrojo aukšto duris praveria Silvija Bagdonienė. Ji papasakojo, kad čia apsigyveno prieš 14 metų. Statybininku dirbantis jos vyras Mindaugas pirmiausia suskubo pakeisti vidines buto sienas – iš dviejų kambarių su virtuve perdarė į tris su virtuve. Toks projektas labiau atitiko vaiką auginančios šeimos poreikius. Tačiau statybininko Mindaugo netenkino ir namo išorė.

Prieš trejus metus, Mindaugo karūnavimo dieną, pasikalbėjo su pirmame aukšte įsikūrusiu kaimynu ir sukirto rankomis. Taip Mindaugui pavyko įgyvendinti seną svajonę atnaujinti namo dalį, kurioje gyvena. Visam namui renovuoti reikėtų visų kaimynų sutikimo ir finansinio įnašo. Ne visi tam ryžosi.

Mindaugas su kaimynu ir savo žmona Silvija triūsdami savaitgaliais rugsėjį jau šventė pabaigtuves. Viską darė savo jėgomis. Apšiltintas namo sienas nudažė saulės šviesos spalva. Ją išsirinkti padėjo daugiametė statybininko patirtis.
Pasak Silvijos Bagdonienės, namo rūpesčius gyventojai aptaria susirinkimuose. Kaimynai yra sudarę jungtinės veiklos sutartį. Kas mėnesį renkama po 10 litų būsimiems namo priežiūros darbams.
„Mūsų laiptinės gyventojai nusprendė pakeisti lauko duris – pakeitėme. Dabar planuojame keisti ir laiptinės langus. Tokio noro nepareiškę kitos laiptinės gyventojai lėšų nerinko, durų nekeitė. Daug kas priklauso nuo finansinių galimybių, noro gyventi gražiau, tvarkingiau“, – pasakojo Silvija.

Tame pačiame name

Pasibeldžiame į to paties namo gretimos laiptinės duris pirmajame aukšte. Duris atvėrusi jauna šeimininkė Neringa pasakoja, kad ją čia iš Vilniaus atviliojo meilė. Prieš atsikeldami čia su savo išrinktuoju Mariumi gyveno Sakūtėlių kaime, pas vyro tėvus. Gyvenimas atokiame kaime buvo nuobodokas. Vilkyčiuose – smagiau, tik, va, darbų nedaug. Marius išvyko padirbėti į užsienį. Neringa liko namuose su trimis vaikais. Tikisi, kad Mariui pasiseks uždirbti, atsiras lėšų sutvarkyti butą, kurį būtina apšiltinti. Per nešiltintas sienas veržiasi drėgmė, sienas margina įsisenėjęs pelėsis. Nuo virtuvėje kūrenamos krosnies šiluma radiatoriais nepasiekia abiejų kambarių.
Neringa džiaugiasi, kad vyresniajam yra galimybė lankyti vaikų darželio priešmokyklinę grupę. Su visais savo vaikais nueina į vaikų žaidimų aikštelę prie Vilkyčių pagrindinės mokyklos. Pernai įrengtą aikštelę mėgsta visi Vilkyčių vaikai. Neringa mano, kad veiklos mažiesiems gyvenvietėje galėtų būti ir daugiau.

Žibintų g. 8

Prie šiuo numeriu pažymėto daugiabučio – tvarka. Prie namo sutinku triūsiančią Danutę Margienę. Moteris pasakoja į šį paribio kraštą iš Vilkyškių (dabar Pagėgių savivaldybė) atsikėlusi prieš kelis dešimtmečius. Vyrui mirus, norėjosi gyventi arčiau žmonių, gyvenvietėje. Gyvenimas daugiabutyje jai nesiskiria nuo gyvenimo nuosavame name – ir ten, ir čia dera gyventi tvarkingai. Kartu su kaimyne apšiltino namo, kuriame jos gyvena bloką.
„Teko diržą tvirčiau susiveržti. Sutaupiau iš pensijos pinigėlių ir juos panaudojau namui šiltinti. Dabar namuose šilta“, – pasakojo ponia Danutė. Nors ir gyvenvietės centre gyvena, vis tiek netoliese esančiame tvarte laiko karvę, darže užsiaugina daržovių.
„Pavasaris nušvinta, ir mane lyg skruzdės apninka. Negaliu namie nusėdėti, norisi eiti, ką nors triūsti lauke…“ – kalbėjo 74-erių metų moteris.

Laima PUTRIUVIENĖ