Pasaulinė Brailio diena minima nuo 2001-ųjų metų ir yra įteisinta Pasaulio aklųjų sąjungos sprendimu penktojoje generalinėje asamblėjoje, vykusioje 2000 metais lapkričio 20-25 dienomis Melburno mieste, Australijoje. Sausio 4 diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent tą dieną gimė aklųjų rašto kūrėjas Luji Brailis (1809-1852).

Brailio dienos tikslas – populiarinti aklųjų raštą visame pasaulyje ir prisiminti šio rašto kūrėją, jo gyvenimą bei veiklą, pristatyti leidinius brailio raštu, rūpintis aklųjų ir silpnaregių švietimu, ypatingą dėmesį skirti akliesiems kurčnebyliams, kuriems brailio raštas yra vienintelė bendravimo priemonė mažinant neraštingumą tarp neregių.

Prancūzas Luji Brailis sukūrė aklųjų raštą iš 6 reljefinių taškelių dar tebesimokydamas Paryžiaus aklųjų institute. Jo sukurta rašto sistema vartojama iki šių dienų.

Luji Brailis apako ankstyvoje vaikystėje dėl nelaimingo atsitikimo. Pradėjo lankyti savo miestelio mokyklą, kur pasirodė besąs labai gabus mokinys, nors visko mokėsi tik iš klausos. Vietinis dvarininkas Luji tėvams patarė atiduoti vaiką į Paryžiaus aklųjų institutą. Šiame institute vaikai mokėsi tiflopedagogo Valentino Hajuji abėcėlės.

V. Hajuji raštu išspausdintos knygos buvo nepatogaus formato, per didelės, per sunkios vaikams. Jos buvo sudėtingai įrištos, labai trapios ir brangios: kai buvo atidarytas aklųjų institutas, jame iš viso buvo trys knygos. Nepaisant to, V. Hajuji uoliai propagavo jų naudojimą. Tačiau Brailis ir jo mokyklos draugai greitai suprato tų knygų trūkumus. Nepaisant to, V. Hajuji pastangos vis tiek davė puikų rezultatą – pedagogai pripažino, kad lytėjimo pojūčio pasitelkimas yra veiksminga aklųjų skaitymo strategija.

Brailis daug kartų skaitė Hajuji knygas, bet lygiai taip pat dėmesingai klausėsi mokytojų pasakojimų. Jis pasirodė esąs labai pažangus mokinys ir, išėjęs mokyklos programą, iš karto buvo paprašytas likti dirbti mokytojo padėjėju. 1833 m. jis buvo paaukštintas iki mokytojo pareigų. Didžiąją savo gyvenimo dalį Brailis gyveno ir dirbo aklųjų institute, kur dėstė istoriją, geometriją ir algebrą.

Luji Brailio potraukis muzikai ir ypatingi gabumai leido jam tapti puikiu violončelininku ir vargonininku. Muzikiniai talentai Luji Brailiui atvėrė Prancūzijos bažnyčių duris, kur jis grojo vargonais mišiose. Pamaldus katalikas Luji Brailis ėjo vargonininko pareigas.

Tikslas – sukurti skaitymo ir rašymo sistemą

Luji Brailis užsibrėžė sukurti skaitymo ir rašymo sistemą, kuri galėtų įveikti regėjimo ir aklųjų bendravimo spragą. Jo paties žodžiais: „Prieiga prie informacijos plačiąja prasme yra prieiga prie žinių, ir tai mums gyvybiškai svarbu, jei mes [aklieji] nenorime ir toliau būti niekinami ar globojami maloningų reginčiųjų. Mums nereikia gailesčio, taip pat nereikia priminti, kad esame pažeidžiami. Su mumis turi būti elgiamasi kaip su lygiais – ir tai gali suteikti informacija”.

1821 m. Brailis sužinojo apie informacijos perdavimo sistemą, kurią sukūrė Prancūzijos armijos kapitonas Šarlis Barbjė (Charles Barbier). Barbjė noriai pasidalijo savo išradimu, vadinamu „naktiniu rašymu“, kuris buvo taškų ir brūkšnių kodas, įspaustas storame popieriuje. Šiuos įspaudus buvo galima visiškai interpretuoti pirštais, todėl kariai galėjo dalytis informacija mūšio lauke, neįžiebdami žibintų ir nekalbėdami. Kapitono kodas pasirodė esąs pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima naudoti pradine karine forma, tačiau jis įkvėpė Luji Brailį sukurti savo sistemą.

Brailiui nenuilstamai dirbant prie savo idėjos, jo sistema buvo iš esmės užbaigta 1824 m., kai jam buvo penkiolika metų. Barbjė naktinio rašymo sistemoje jis daug ką pakeitė, supaprastindamas jos formą ir maksimaliai padidindamas jos efektyvumą. Kiekvienai raidei jis padarė du vienodus stulpelius ir sumažino reljefinių taškų skaičių langelyje nuo dvylikos iki šešių. Savo sistemą jis paskelbė 1829 m., o antrajame leidime 1837 m. atsisakė brūkšnių, nes juos buvo per sunku perskaityti. Svarbiausia, kad mažesnius Brailio rašto langelius buvo galima perskaityti kaip raides vienu pirštu.

Netrukus sistema buvo išplėsta, įtraukiant Brailio raštu užrašytas natas. Brailis panoro sukurti sistemą natoms užrašyti, kad muzikinis kodas būtų „pakankamai lankstus, kad atitiktų unikalius bet kokio instrumento reikalavimus“. 1829 m. jis išleido pirmąją knygą apie savo sistemą, pavadintą „Žodžių, muzikos ir paprastų dainų užrašymo taškais metodas, skirtas akliesiems ir jiems pritaikytas”. Įdomu tai, kad ši knyga pirmą kartą buvo išspausdinta Hajuji sistemos reljefinių raidžių metodu.

Raidės pavaizduotos taškais

Luji Brailis parengė keletą darbų apie Brailio raštą ir apie aklųjų švietimą. Leidinyje „Naujas metodas, kuriame taškais atvaizduojamos raidės …” (1839) buvo pateiktas Brailio naujos rašymo sistemos planas, kuriuo akli žmonės galėtų rašyti raides taip, kad jas galėtų perskaityti regintys žmonės. Sistema, pavadinta „dekapointu“, sujungė Brailio taškų rašymo badant skylutes metodą su nauju specializuotu tinkleliu, kurį Brailis sumanė uždėti ant popieriaus lapo. Naudojant kartu su susieta skaičių lentele (taip pat sukurta Brailio, kurią reikėjo įsiminti), tinklelis padeda aklajam rašančiajam tiksliai atkurti standartinę abėcėlę.

Sukūręs „dekapointą“, Brailis padėjo savo draugui Pierre’ui-Françoisui-Victorui Foucaultui, kuris kūrė prietaisą, pavadintą rafigrafu, galintį įspausti raides taip, kaip rašomoji mašinėlė. Foucaulto mašina buvo įvertinta kaip labai sėkminga ir buvo eksponuojama pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1855 m.

Brailis visada buvo liguistas vaikas, o jo būklė suaugus dar pablogėjo. Jį kankino nuolatinė kvėpavimo takų liga, kaip manoma, tuberkuliozė. Nepaisant to, kad tuo metu nebuvo gydymo, Brailis sirgdamas išgyveno ilgus 16 metų. Sulaukęs 40 metų jis buvo priverstas atsisakyti mokytojo pareigų. Kai jo būklė ypač pablogėjo, jis buvo paguldytas į Karališkąją ligoninę, kur mirė 1852 m., dvi dienos po to, kai jam suėjo 43-eji metai.

Reikalaujant akliems mokiniams, Brailio rašto sistemą Paryžiaus aklųjų institutas galutinai priėmė 1854 m., praėjus dvejiems metams po jo mirties. Sistema išplito visame prancūzakalbiame pasaulyje, tačiau kitose šalyse ji plėtėsi lėčiau. JAV aklųjų mokyklos jį įteisino 1916 m., o universalus anglų kalbos Brailio raštas buvo įformintas 1932 m.

200-osios Luji Brailio gimimo metinės 2009 m. visame pasaulyje buvo minimos parodomis ir simpoziumais, skirtais priminti apie jo gyvenimą ir pasiekimus. Belgija ir Italija jam paminėti nukalė 2 eurų monetas, Indija – 2 rupijų monetas, o JAV – vieno dolerio monetas. Luji Brailio gimimo dieną, sausio 4 d., kasmet minima Pasaulinė Brailio rašto diena.

Lietuviškas Brailio raštas

Brailio raštą lietuviškai abėcėlei pritaikė Pranas Daunys. 1927 m. jį oficialiai patvirtino tuometė Lietuvos švietimo ministerija.

Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos apskrities Kuktiškių valsčiaus Paneveržio kaime. Prano Daunio motina mirė, kai sūnui buvo dveji metai. Pranukas užaugo pas dėdę netoli Vyžuonų miestelio, mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje. 1919 m. birželio mėn. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas. 1921 m. jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su baltalenkių partizanais Avižonių kaime netoli Širvintų buvo sužeistas į galvą, sprogus granatai. Po sužeidimo neteko regėjimo ir dalies klausos.

1925 m. rugpjūčio pabaigoje keturi akli karo invalidai – Pranas Daunys, Jurgis Pratkevičius, Jonas Skuodis, Tamošius Pisanka ir regintis palydovas, taip pat karo invalidas, Jonas Varkalis išvyko į Rygos aklųjų institutą. Per 1925–1926 mokslo metus jie pramoko šepetininko amato, o P. Daunys mokėsi ne šepečių gamybos, bet bendrojo lavinimo dalykų, užsienio kalbų ir muzikos. Grįžęs iš Rygos aklųjų instituto pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai.

P. Daunio sukurta lietuviška Brailio abėcėle buvo mokomi 1928 m. pradėjusio veikti Kauno aklųjų instituto mokiniai. 1930 m. ten Brailio raštu pradėta spausdinti knygas. Ši abėcėlė buvo naudojama iki 2000 m., kai joje buvo įvesta keletas pakeitimų. Todėl dabar ji vadinama reformuota lietuviška Brailio rašto abėcėle.

V. Daunys buvo ne tik visuomenės veikėjas ir lietuviškos abėcėlės sudarytojas, bet ir muzikantas bei literatas.

Parengė Audronė Gendvilienė, IIC vyr. bibliotekininkė tiflotyrai