2019 metų pradžioje „Pamarys“ pokalbiui pasikvietė du mūsų krašto atstovus Lietuvos Respublikos Seime: dabartinį Seimo narį Alfredą Stasį Nausėdą ir dvi kadencijas (2004–2012 m.) šalies parlamente dirbusį Audrių Endziną.

„Pamario“ laikraščio redaktorius Petras Skutulas pirmiausia pasiteiravo verslininko Audriaus Endzino, kaip jam dabar iš šalies atrodo Seimo, kuris jau įpusėjo kadenciją, darbas.
Audrius Endzinas:
– Įdomiai atrodo. Turbūt esu sugadintas žmogus ta prasme, kad skaitydamas laikraštį bandau suvokti, ką norėta parašyti tarp eilučių… Todėl tas Seimo darbas įdomus ir įstatymų priėmimo prasme, ir darbinės diskusijos „virtuvės“ prasme. Man visada malonu susitikti Alfredą Stasį Nausėdą, nes esame šio krašto žmonės, jis iš Stubrių, aš – iš Šilutės, mokymosi kelias gana panašus, darbo karjera irgi susieta, energetikos srityje gerbiamas Alfredas man kaip krikštatėvis, tik politikoje išėjo atvirkščiai.
Man labiau rūpi paklausti gerbiamo Alfredo, kaip jam tie dveji metai Seime, ar tokie, kokius įsivaizdavo per rinkimus, ar yra skirtumas, kuris man buvo milžiniškas.
Alfredas Stasys Nausėda:
– Manyčiau, kad rikimai vyko skaidriai, žinote, už ką ir kas iš čia į Seimą nepateko. Visada manau, kad mūsų rinkėjai yra sąmoningi žmonės. Jie yra gerbiami žmonės. Ir tie papirkinėjimai, kai žmogus turi savo nuomonę, yra apsisprendęs, jam piršti savo nuomonę, papirkti jį… Tai jau žema.
Apie darbą Seime kalbant aš nė nesitikėjau, kad ten viskas bus kaip rožėm klota. Per tuos dvejus metus visko buvo. Ir skandalų, ir rimtesnių, ir dirbtinų. Buvo ir skandalėlių. Mūsų frakcijos (Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, kuri gausiausia Seime – red. pastaba) noras – išgryninti klaidas, išnagrinėti, įvertinti, kad valstybės institucijos tarnautų žmonėms, o ne įvairioms grupuotėms, kad nebūtų įtakų ir papirkimo. O toks kelias nebūna lengvas, mes to ir nesitikėjome. Palietus tam tikras sritis, kai kurios jėgos neapsidžiaugė nei reformomis, nei mūsų kišimusi, nei sprendimais. Mums sunkiau sekėsi dėl to, kad neturėjome spaudos, kitos žiniasklaidos, tai ir radijo, televizijos palaikymo. Vyravo išankstinė nuostata, – ką mes bedarytume – viskas blogai.
Audrius Endzinas:
– Jūs kalbate kaip geras politikas ir diplomatas. Atsiprašau už kritiką, bet pasigendu konkretumo. Vadinkime daiktus tikrais vardais. Seimo rinkimų kampanija baigėsi skandalu, bet ne dėl jūsų. Tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis po rinkimų buvo išbrauktas iš Seimo narių. Ir tai padaryta teismo keliu. Žinome, už ką. Bet prieš tai jūs dalyvavote savivaldos rinkimuose, gavote daugiausia pasitikėjimo balsų socialdemokratų gretose, dalyvavote suburtos Šilutės rajono savivaldybės tarybos daugumos darbe. Taryba jau baigia savo ketverių metų darbą. Kaip jūs atsisukęs į tą praeitį vertinate, ar geras tas darbas buvo?
Alfredas Stasys Nausėda:
– Vienu žodžiu neįvertinsi, nes klausimas – įvairiabriaunis. Jaučiuosi ne privilegijuotu, bet tarnaujančiu šio krašto žmonėms asmeniu, jaučiu pareigą mane išrinkusiems. Per savivaldos rinkimus dalyvavau ir tiesioginiuose mero rinkimuose, patekau į antrąjį turą.
Audrius Endzinas:
– Tik pritrūko vieningo socialdemokratų palaikymo…
Alfredas Stasys Nausėda:
– Taip, man tuomet buvo skaudoka. Buvo tarsi dvilypumas, dviveidiškumas. Lyg iš tavęs tikisi, tu dedi pastangas, o užkulisiniai žaidimai tokie, kad vis tiek būsi nustumtas. Žmogiškąja prasme tai neįprasta, bet politika, žinote… Tačiau praėjo kažkiek laiko ir viskas atsisuko. Rajone žmonės mane išrinko į Seimą.
Audrius Endzinas:
– Tam tikra prasme jūs savo dalyvavimu savivaldos rinkimuose prie urnų atvedėte daug rinkėjų, jaučiate atsakomybę, nes tie rinkėjai pasikliovė ir jumis. Kokie dabar jūsų kaip Seimo nario santykiai su rajono valdžia?
Alfredas Stasys Nausėda:
– Kaip kas bebuvo, kas beatvažiuotų iš rajono vadovų į Seimą, turime būti vienoje barikadų pusėje ir turėti vienodą poziciją, ko norime, ko siekiame. Jeigu Vilniuje rodytume priešpriešą, ją pastebėtų ir rezultatas vargu ar būtų. O rezultatų turime gerų. Kokių kartėlių iš tos praeities bebūtų, jie negali trukdyti bendram darbui ir rezultatui. Tą reikėtų išlaikyti. Tai yra politinė kultūra ir siekiant rezultato, tai racionalu.
Audrius Endzinas:
– Rezultatai kalba patys už save. Buvusiems visiems Seimo nariams šiame krašte kaip ten būtų besisekę, o estakada kelyje į Rusnę statoma dabar, Alfredo Stasio Nausėdos darbo Seime kadencijos metu. To negalima nubraukti. Grįžtant vėl į Seimo veiklą, verta priminti, kad rinkimuose pergalę šventę „valstiečiai“ turėjo daug politikos naujokų, stokojusių parlamentinio darbo patirties. Su tuo galima sieti ir padarytas klaidas. Spalvingiausias įvykis, kuris prikaustė visų dėmesį, buvo Gretos Kildišienės skandalas, šios istorijos preliudija ir atsistatydinimas. Juk ji pasitraukė ne dėl automobilio ir palto?

Alfredas Stasys Nausėda:
– Nesiimčiau vertinti, nes daug ko ten ir nežinau… Jos pasitraukimas kaip politikės buvo teisingas žingsnis, nes visas dėmesys buvo sutelktas tik į ją. Galbūt keli neapgalvoti nepatyrusios politikės poelgiai davė tokį rezultatą. Tik nelaikyčiau to didžiausia bėda, kuri atnešė valstybei nuostolių. Politinių dividendų mums nepridėjo.
Audrius Endzinas:
– O kaip atsitiko, kad jūsų frakciją paliko, rodos, jau keturi nariai – Bronislovas Matelis, Dovilė Šakalienė, Povilas Urbšys, Justas Džiugelis. Kas bus kiti?
Alfredas Stasys Nausėda:
– Atvirai šnekant, visai negaila, kad pasitraukė Bronislovas Matelis, nes užsiiminėjo destrukcija, mūsų auklėjimu ilgais monologais, kai tam trūkdavo laiko. Dovilė Šakalienė – dėl vaiko teisių apsaugos turime jos darbo rezultatą dabar… Negalima visko lyginti prie Norvegijos sistemos. Mes siūlėme imti pavyzdį gal iš Lenkijos, Danijos, gilias demokratijos tradicijas turinčių įvairių Europos valstybių.
Audrius Endzinas:
– Ir dabar yra Seimo narių, radikaliai prieštaraujančių socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio politikai dėl vaikų paėmimo iš šeimos. Turiu mintyje tą mergaitę, kurią ruošėsi įvaikinti užsienyje.
Alfredas Stasys Nausėda:
– Manyčiau, kad čia gal ir ministro klaida. Mus labiausiai nustebino, kad vaikų teisių apsaugos skyriai atimti iš savivaldybių ir sujungti į vieną instituciją su centru Vilniuje. Mes keistai iškėlėme vaiko teisių apsaugos reikalus. Įsivaizduokite, atvažiuoja kažkokia grupė į savivaldybės seniūniją kaime, paima vaiką ir išveža. Man tai netelpa į jokius rėmus… Manau, yra šeima, tad ir vaikas turi augti šeimoje. Jeigu ji visiškai degradavusi, suaugusieji mušasi, vaikus skriaudžia, jie alkani – tuomet reikia sprendimo. Tačiau kas vyksta šeimoje, geriausiai žino seniūnai ir vietos bendruomenė, per juos – Savivaldybė. Pagaliau galutinį žodį taria teismas.
Petras Skutulas:
– Turėčiau klausimą abiem svečiams. Lietuvoje nesiliauja reformos – švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, kitos. Kiekviena rinkimus laimėjusi politinė jėga jaučiasi atėjusi tarsi į tyrus, tarsi anksčiau nieko nebuvo, nevyko, nedaryta, viską reikia kurti iš naujo. Ar taip turi būti? Kodėl nesimato reformų pabaigos?
Alfredas Stasys Nausėda:
– Jūs esate teisus. Tačiau įprasta turėti savo matymą. Nors mane stebina, kai yra ir geri įstatymai, ir gerai veikianti tos srities sistema, tvarka – kam ją judini. Kitose valstybėse įstatymų nekeičia gausybę metų arba parlamentai per metus priima gal 50 įstatymų, mes – tūkstančiais… Tai duoda ir neigiamų pasekmių. Daugiau įveliama klaidų. Kai kurias sritis reikia tvarkyti, keisti. Tik žmogus turi dvi rankas ir vieną galvą, tad reikia nuoseklumo, imtis to, kas svarbiausia, o paskui pereiti ir prie kasdienių dalykų. Gal ne viską reikia spręsti Seime: yra juk Vyriausybė, ministerijos, daugiau teisių verta patikėti savivaldybėms. O dabar mes Seime tiek visko ėmėmės, kad tapome labiausiai kritikuojami, peikiami, kaltinami. Tos reformos turi vieną kartą pasibaigti. Priėmėme, darykime ir to laikykimės. Jeigu priimta Konstitucija, su ja turime elgtis labai atsakingai.
Audrius Endzinas:
– Mes turime skirtingos patirties. Jūs atėjote išsyk į Seimo valdančiąją daugumą ir laiko mokytis nėra. Man teko ateiti į Seimo opoziciją, neteko atsakomybės už priimamus įstatymus ir pasekmes, man buvo šiek tiek lengviau. Jums tenka dirbti, kai politinis vanduo banguotas, šaltas, turi net daug povandeninių ledo lyčių, kurias kartais ir sąmoningai pakiša… Kitas dalykas, kad barnių ir konfliktų yra labai daug. Prezidentas Valdas Adamkus švenčių proga yra paminėjęs, kad tarpusavio pagarbos trūkumas ir aiškus demonstravimas nevaldomos, nepamatuotos kritikos kelia visuomenės nepasitenkinimą. Man įstrigo pjesė „Madagaskaras“, kur kalbama apie tarpukario Lietuvos vieną iš idėjų nusipirkti žemės Madagaskare ir turėti atsarginę Lietuvą. Tos rietenos prisideda prie to, kad žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Tai kaip jums atrodo, Alfredai, ar jau metas pirkti žemės Madagaskare atsarginei Lietuvai?
Alfredas Stasys Nausėda:
– Aš esu optimistas. Nereikia pirkti jokios svetimos žemės, bet reikia ir savo žemės neišparduoti, nepaleisti iš rankų. Nes valstybė – tai teritorija, kalba. Atminkime, kaip susiformavo Izraelio valstybė. Visiems, nevertinantiems žemės, kuriems žemė kaip bandelės – perkama ir parduodama – noriu pasiūlyti: nuvažiuokite į Izraelį ir nusipirkite nors vieną kvadratinį centimetrą žemės. Jeigu pavyks, aš atsiimsiu savo siūlymą branginti Lietuvos žemę.
Audrius Endzinas:
– Šiuo abipusiu sutarimu, kad naujos Lietuvos pirkti nereikės, galima ir užbaigti šį pokalbį.

Spaudai paruošė
Stasė SKUTULIENĖ

PS Diskusijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti interneto svetainėje www.pamarys.eu.