Stintų laimikis. Erlando Paplauskio nuotr.

Valdančios koalicijos sutartyje yra išskirtas atskiriems koalicijos parteriams ypatingas klausimas: „Įstatymų pakeitimai numatantys verslinės žvejybos vidaus vandenyse uždraudimą“.  Žvejams mėgėjams buvo žadama uždrausti verslinę žūklę Kuršių mariose (visuose vidaus vandenų telkiniuose, tikriausiai ir Nemune). Dabar po truputį pažadą pradedama realizuoti. Pabandysiu labai trumpai apžvelgti, ką tai reiškia mums visiems.

Valstybė nesugrius, gamtai nuo to blogiau netaps, tik mes prarasime galimybę įsigyti laukinės šviežios žuvies. Dreverna, Kintai, Nida, Juodkrantė, Rusnė ir kitos Pamario gyvenvietės liks be tinklų, žvejų ir vietinio rūkyto karšio. Rūkyta žuvis neišnyks, šaldytos atveš iš kaimyninės Kaliningrado srities, Lenkijos, Latvijos ir gal dar iš kur nors, žodžiu, iš ten, kur valstybės išteklius naudoja, o ne marinuoja. Akvakultūroje auginantys žuvis džiaugsis sunaikinta konkurencija, o ponams tinklai nebetrukdys marias raižyti greitais blizgančiais kateriais. Meškeriotojams truputį geriau kibs, o Kuršių nerija liks išsterilintu prestižo ir prabangos rezervatu. Šimtmečiais vietos gyvenimui įtaką darančio verslo, žvejybos, neliks. Viename geriausių šalies žuvies restoranų, Šturmuose, net tikros žuvienės su pūgžliais nebeparagausime, Drevernos ir Rusnės rūkyklos bus užpildomos importuota žuvimi. Vietos žvejų uždarbio dalis iškeliaus į užsienį, puikus turistinis produktas „Žuvies kelias“ liks tik prisiminimuose. Nei stintos, nei tikro rūkyto karšio ant mūsų stalo neliks…

Tokios drastiškos priemonės nesiūlo nei mokslininkai ichtiologai, nei ekologai, stebintys ekosistemų būklę. Kuršių mariose per metus sužvejojama apie 1000 t žuvų, maždaug po 0,5 kg 2 mln. gyventojų per metus, bet žvejai mėgėjai teigia, kad žuvies nebėra ir dėl to kalti žvejai verslininkai. Taip nėra! Žmonėms sunku kartais tikėti mokslu, bet tai yra vienintelis metodas gamtai pažinti. Daugiamečiai tyrimai rodo, kad žuvų ištekliams lemiamos reikšmės nedaro kormoranai, kad išteklių būklė Kuršių mariose nėra bloga net ir intensyviai žvejojant tinklais.

Ešerių ištekliai mariose kito nežymiai. Erlando Paplauskio nuotr.

Gamtos tyrimų centro mokslininkų Aplinkos ministerijos užsakytų tyrimų „Kuršių marių žuvų išteklių tyrimai ir rekomendacijos dėl žuvų išteklių racionalaus naudojimo ir saugomų žuvų šalutinio laimikio sumažinimo 2019-2021 m.“ ataskaitoje skelbiama: „Verslinių 70 ir 40–45 mm tinklų laimikių analizė 2003–2019 m. laikotarpiu parodė, kad karšių gausumas Kuršių mariose didėjo, kuojų ir ešerių išteklių būklė kito nežymiai, žiobrių ir ypač sterkų gausumas mažėjo. 2019 m. stebėtas žymesnis žiobrių gausumo ir biomasės augimas, jie buvo didesni nei daugiametis vidurkis“.

Taigi, yra žuvų, kurių ištekliai nemažėja, o kai kurių mažėja. Su sterkų ištekliais yra prastai, o su karšiais visai neblogai. Per mažai mariose yra stambių žuvų, tai rodo šiek kiek per didelį žvejybos intensyvumą, todėl būklė neįvertinta gerai, o tik patenkinamai. Todėl mokslininkai ir teikia rekomendacijas, kokių žuvų negaudyti ar gaudyti mažiau, o kurių galima gaudyti tiek pat.

Bet jokio siūlymo uždrausti visą verslinę žūklę nėra, tik trečdaliu sumažinti intensyvumą!

Taigi, draudimo iniciatyvos nėra pagrįstos moksliniais tyrimais, ir yra labiau vienos socialinės grupės kova su kita, dėl išteklių. Mokslininkai siūlo žuvų išteklių pereikvojimo problemas spręsti reguliavimo priemonėmis ir patys verslininkai, ko gero, su tuo sutinka ir yra suinteresuoti. Ekologiškai vertinant, žuviai nėra skirtumo, kokiu būdu ji pagaunama, o gausus mėgėjų būrys taip pat nėra bereikšmis išteklių būklei. Sveikas protas sako, kad gamtos ištekliai yra nacionalinis turtas, jis turi būti naudojamas racionaliai, tačiau atimti visą marių žuvį iš valgytojų, sunaikinti šviežios žuvies valgymo kultūrą, tradicinį verslą ir visas žuvis atiduoti tik pramogos tikslais jas gaudantiems, nėra nei racionalu, nei pagarbu tos visuomenės dalies atžvilgiu, kuri nemėgsta meškerioti. Būtent tai yra dauguma, o ne žvejybos mėgėjai, kaip bandoma pateikti.

Visą gyvenimą šia veikla užsiimančius žvejus verslininkus nuvaryti nuo verslo, reiškia tik daugiau išmokų socialinei sistemai.  Nežinau, kokią valstybę galima sukurti, jeigu visi kausimės tik už savo interesus, ignoruodami visus kitus, ir, pasijutę stipresni, silpnesnius nustumsime nuo pragyvenimo šaltinio. Sukursime tik karo visų prieš visus visuomenę, kurioje ilgainiui nebenorėsime nė patys likti.

Mėgėjiška žūklė taip pat yra verslas, visa pramogos industrija, joje dirbantys verslininkai suinteresuoti, kad visos žuvys būtų paliktos tik jų verslui. Taip, jie turi interesą, taip, reikia rūpintis, kad žuvies Kuršių mariose būtų ir mėgėjams. Galima net sutikti su jų argumentais, kad mėgėjiškos žūklės verslas sumoka daugiau mokesčių negu žvejybos verslas, tačiau tai nereiškia, kad ištekliai turi priklausyti tik jiems.

Žvejybos verslas yra svarbi Pamario kultūros, kraštovaizdžio dalis, kurianti regiono savitumą, turistinį patrauklumą. Ne visi Lietuvoje pramogauja meškeriodami, kai kas laisvalaikiu skaito knygas ir pageidauja nusipirkti šviežios žuvies tiesiai iš žvejų. Kodėl jų teisė į gamtos išteklius tapo nebesvarbi – sunku suprasti.

Lietuvai priklauso tik ketvirtadalis Kuršių marių ir įstatymais žuvų Lietuvos ketvirtyje nesulaikysim. Kai tik Lietuva uždraus verslinę žvejybą Kuršių mariose, o Kaliningrado sritis iškart pasididins žvejybos limitus tokiu pat dydžiu, kuriuo susimažino Lietuva. Tai pažadėjo padaryti oficialiame susitikime.

Tad sunku pasakyti, kas iš to draudimo laimės labiausiai, bet tikrai ne mėgstantieji valgyti šviežią žuvį…

Erlandas Paplauskis

O ką manote jūs? Savo nuomonę galite pareikšti šio straipsnio komentaruose.