Birželio penktąją lietuvių poetui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 100 metų. Deja, poetas pragyveno tik 23 metus su trupučiu. Žuvo 1944 metų spalio mėnesį važiuodamas vežimu, pakinkytu arkliu, Žemaičių Kalvarijoje nuo atsitiktinės kritusio sviedinio skeveldros…

V. Mačernis palaidotas Šarnelėje, ant Žvyrinėlio kalnelio. Poetas ir liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras V. Raštikis). „Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geisti tų aukštųjų akimirkų…“, – rašė poetas savo mylimajai Bronei Vildžiūnaitei. Poetas buvo nepaprastai darbštus, mokėjo 7 kalbas (vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų (išmoko per tris mėnesius), lotynų, graikų). Net karo metais būdamas namuose mokėsi nuo ryto iki vakaro, ruošėsi egzaminams – norėjo pabaigti universitetą. Pasirinkęs studijuoti filosofiją, V. Mačernis dar skaitė astronomijos ir fizikos veikalus, F. Ničės ir K. Jaspero filosofiją.

Poeto gimtadienio išvakarėse į etnografinės sodybos–muziejaus Rusnėje kiemelį rinkosi rusniškiai ir šilutiškiai, poezijos ir dainų gerbėjai. Laukė V. Mačernio eilių vakaras. Po šimtamečiais kiemo medžiais, besileidžiant vakaro saulei ir skambant nuostabioms lakštingalų trelėms.

Ar mieste dažnai tai išgirsi?

Pas rusniškius kartu paminėti poeto gimtadienį atvyko Juknaičių moterų ansamblis „Vėjūnė“ (vadovė Jūratė Šukienė), dainavo Rusnės moterų vokalinis ansamblis „Luotužė“, dainavo ir sau gitara pritarė Daiva Plikšnienė. Skambėjo Vytauto Mačernio eilės, ištraukos iš „Vizijų“, vienintelio ciklo, kurį poetas spėjo užbaigti. Atėjusieji galėjo susipažinti su Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos parengta kilnojamąja paroda apie poeto gyvenimą. Vakaro metu nuskambėjo juknaitiškių atliekama daina V. Mačernio žodžiais „Aš pažinau karalių tavyje“ (muzika Sigito Stankūno). „Pirmą kartą šis eilėraštis buvo įamžintas laiške sužadėtinei“, – savo romane apie V. Mačernį „Dūžtančios formos“ rašė Aldona Ruseckaitė.

Lubinų žvakės puošė improvizuotą sceną, tarsi žvaigždės mirksėjo fone švieselės, skambėjo gitaros akordai. Vakaro svečiams ir dalyviams namiškiams buvo įteikti Birutės Servienės, Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovės, padėkos raštai. Salos etnokultūros ir informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Verbučianskė kartu su bibliotekininku, projekto bendraautoriumi, Algiu Čėsna, taip pat skaičiusiu poeto eiles,  dėkojo visiems susirinkusiems, kvietė pasivaišinti arbata ir pasidalinti įspūdžiais. Vakaras pasibaigė, tačiau mintys ir geri įspūdžiai – tos aukštosios akimirkos – nenorėjo paleisti. Lakštingalų choras lydėjo einant pylimu pagal Pakalnės upę, o besileidžiančios saulės nušviesti laukai prašyte prašėsi būti įamžintais.

Birutė Morkevičienė