Saugomų teritorijų tarnyba kviečia susipažinti su Mažosios Lietuvos arba Prūsų Lietuvos architektūros apžvalga.

Nacionaliniai ir regioniniai parkai žmonėms asocijuojasi su gražia natūralia gamta, ko daugelis ten ir važiuoja ieškoti. Ne tik gyvosios gamtos – bioįvairovė, buveinių ir rūšių apsauga yra tos gražios gamtos esminė dedamoji. Teigiamus įspūdžius dovanoja išsaugotas šimtmečiais tradicinės gyvensenos formuotas kraštovaizdis, kurio viena svarbiausių detalių mozaikoje yra architektūra.

Tie kraštovaizdžio elementai, kuriuos pirmiausia pastebi žmogaus akys, turi byloti mums apie etnografinį regioną, kuriame esame. 

Mažosios Lietuvos sodybos

Mažosios Lietuvos kaimų sodybos buvo daug įvairesnės nei Didžiojoje Lietuvoje. Sodybų specifiką lėmė krašto istorinė raida ir gamtos ypatybės. Mišri etninė ir socialinė sandara, skirtingos gamtos sąlygos lėmė ir sodybų įvairovę.

Mažojoje Lietuvoje esama daug sodybų tipų: laukininkų, pajūrio, pamario ir paupių žvejų, daržininkų, pievininkų, pelkininkų, kopininkų, girininkų, bitininkų, sielininkų, naujakurių. Iš pavadinimų matyti, kad skirtumai daugiausia siejami su gyvenvietės vieta, gamtos sąlygomis. Šios sąlygos, gyventojų verslai ir gyvensena atsispindėjo ir pastatų statybos tradicijose.

Sodybą sudarydavo daug skirtingų paskirčių mažų trobesių: grūdams džiovinti ir malti, duonai kepti, alui raugti, skalbti, maudytis ir kt. Sodybos būdavo laisvo planavimo, o pastatai išdėstyti patogiais atstumais, pagal paskirtį grupuojami į atskirus kiemus.

Aplink gerąjį kiemą stovėjo gyvenamasis namas ir klėtis su jiems abiem būdingais prieangiais ir išraiškinga puošyba,  taip pat rūsiai, arklidės, kuro saugyklos.

Ūkinį kiemą sudarė tvartai, daržinės, o pirtis ir jauja, statytos atokiau dėl gaisro pavojaus. Sodybos buvo didelės, nes ūkis turėjo likti nedalomas, jame gyveno kelių kartų šeimos ir galėjo būti net iki dvidešimties pastatų.

Sodybas puošė gausybė želdinių, ne tik sodai, daržai, bet ir gėlių darželiai, lapuočiai medžiai, saugoję sodybas nuo vėtrų, žaibų, teikiantys pavėsį, jaukumą, dažnai – menantys svarbius įvykius. Vaismedžiai buvo sodinami šalia gyvenamojo namo, kad saugotų nuo stiprių vakarų ir šiaurės vėjų.

Miesto mados netinka kaime

Šių dienų architektams, projektuojant naujus pastatus arba jų kompleksus kaimo vietovėje, o ypač saugomoje teritorijoje, tenka spręsti inovacijų taikymo ir tradicijų tęstinumo klausimus. Pastatai gali būti skirtingi – harmoningos ar novatoriškos architektūros (kopija, imitacija, inovacija), tačiau jie neturi išsiskirti iš istorijos suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio ar dominuoti.

Besiskverbiančios miesto mados nėra tinkamos kaimo vietovei, kuriai galioja visiškai kiti kompozicijos ir dermių principai, kur žmogaus sukurta gyvenamoji aplinka yra organiška gamtos dalis, jos papildymas, pratęsimas.

Pagarba tradicijoms

Pasak Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus architektės Nijolės Piekienės, Lietuvos Respublikos architektūros įstatymas įpareigoja visus architektus vertinti kuriamos architektūros įtaką šalies kultūrai, esamai aplinkai, poveikį kultūriniam kraštovaizdžiui, saugoti kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo vietoves, statinių, kompleksų ir (ar) kraštovaizdžio objekto santykį su urbanistinės vietovės ar objekto istorine urbanistine ir (ar) architektūrine raida, kraštovaizdžio vertybėmis.

Yra nuostabių pavyzdžių, kai saugomoje teritorijoje namus statantys ar renovuojantys žmonės padaro net daugiau, negu reikalauja teisės aktai. Galime didžiuotis gražiausiais naujos statybos pavyzdžiais, kuriuose atiduodama pagarba tradicijoms. Šiais namais ir sodybomis žavisi atvykę svečiai ir keliautojai.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba apie visų Lietuvos etnografinių regionų tradicinę architektūrą bei jos pritaikymą nūdienai yra išleidusi leidinius „Kaimo statyba“, naudingus tiek projektuojantiems architektams, tiek plačiajai visuomenei.

Parengta pagal Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos inf.