Lapkričio pradžioje gamta jau apmirusi, oras persimainęs, paukščiai išskridę… Tomis dienomis prisimename savo artimiausius žmones, iškeliavusius Anapilin, minime protėvius, uždegame žvakeles ant pilkapių. Vėlinės, dar seniau vadintos Ilgėmis, minimos vėlų rudenį – lapkričio pradžioje. Tai rudens ir mirusiųjų pagerbimo šventė. Senovėje Ilgės švęstos kapinėse ir namuose, su vaišėmis ir aukojimais.

Per Ilges buvo dėkojama už derlių, kepama duona, aukodavo gyvulius, dainuodavo ir žaisdavo. Vėlėms po stalais, į namų kertes numesdavo maisto, nuliedavo pirmus gėrimų lašus. Lankydami mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo maisto ir gėrimų.

Filosofas Gintaras Beresnevičius apie Vėlines yra pasakęs: „Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsiopi… Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti…“.

Įsigalėjus krikščionybei Ilges pakeitė Vėlinės. Ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Šiuo rudens metu buvo liejamos vaškinės žvakės. Gerbkime ir saugokime savo šaknis bei protėvių atminimą.

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos inf.