Nuo senų laikų mediena buvo vertinga prekė, už kurią buvo galima įsigyti tai, ko trūko savame krašte – metalo, ginklų, druskos ir kitų prekių. Ežerais, upeliais ir upėmis plaukė sieliai. Nors paskutinis sielis Nemunu išplukdytas ne taip ir seniai – 1988 m., dauguma nežino, ką reiškia šis žodis. Juo labiau neįsivaizduoja, koks sunkus, daug specifinių žinių reikalaujantis amatas buvo sielininkystė.

Į sielius supinti rąstai Nemunu plaukė daugiau kaip 500 metų. Didžiausia Lietuvos upė buvo pagrindinis miško produktų eksporto kelias į Prūsiją. Miško produktus sudarė pelenai, medžio anglis, derva, potašas. Tačiau didžiausia eksporto dalis – mediena, kurios didžiuliai kiekiai plukdyti Nemunu iš jo aukštupio. 

Kas tas troptas?

Rudenį ir žiemą buvo kertamas miškas ir sandėliuojamas ant kranto. Nuo ankstyvo pavasario mažesnėmis upėmis buvo plukdoma palaida mediena arba vienos gelnės. Aukštupyje pindavo nedidelius sielius, vadinamus kozlais, kozlikais. Nemune sielius perrišdavo kelis kartus. Žemiau Kauno buvo pinami žymiai didesni, eksportui į Prūsiją skirti sieliai, vadinami troptais, trioptais, troktais, o patys sielininkai troptininkais. 

Sielis susidėdavo iš atskirų dalių – lovų (dar vadinamų gelnė, žvelnė, plyta). Į vieną lovą tilpo 24–30 rąstų. Priešakinis sielio galas vadinamas galva, užpakalinis – coliu. Tropto užpakalinę dalį vadino zadu. Sielius pindavo stovinčiame užutekio vandenyje. Jie buvo guldomi ne bet kaip, o atrenkant pagal ilgį, storį. Drūtgalį derindavo prie laibgalio.

Tarp eglių įmaišydavo ąžuolų, beržų ar kitų lapuočių. Jei rąstai nevienodo ilgio, ilgesnius dėdavo į vidurį. Vieną su kitu rąstus jungdavo skersinėmis kartimis – lotomis. Prie jų rąstus rišdavo šutintais eglišakiais, susuktomis beržų rykštėmis arba karklų virvėmis. Iš beržo, karklų ar eglišakių sukta 6–8 cm storio ir apie 15–25 m ilgio virvė, skirta prisirišti prie kranto, buvo vadinama barbora. 

Iki XX a. pradžios sielius pindavo naudojant vien tik miško medžiagą. Vėlesniais laikais tam naudota viela.

Sielius valdydavo vairais – irklais, vadinamais počynomis (apočynomis) ir stabdžiais, vadinamais širikais (širkais). Irklus įtverdavo sielio priekyje ir gale tarp dviejų statramsčių. Širikai – tai maždaug 4 m ilgio buomai, įtaisyti sielyje špygavonėje. Pro ištašytas tarp rąstų angas širikus smeigdavo į upės dugną. Ilgame sielyje jų reikėdavę net 7–8. Sielio gale iš kartelių ir šiaudų pastatydavo būdą (palapinę), skirtą sielininkams nuo lietaus pasislėpti, joje pamiegoti, maisto atsargoms laikyti, įrengdavo vietą ugniakurui. 

Žemyn upe…

Plukdant sielius tekdavo įveikti įvairiausias kliūtis: slenksčius, rėvas, kyšančius paviršiuje ar pasislėpusius po vandeniu akmenis, staigius vingius. Nemuno vagoje ties Alytumi buvę labai didelių akmenų, vietomis jų ištisos virtinės ėjo skersai upę. Didesnės kliūtys turėjo savo vardus, palei Alytų buvo Kiaulės, Paršiukų, Avino rėvos – akmeningos, su staigiai krintančia srove, priešais Prienus – Telyčios, prie Balbieriškio – Balbieros rėvos.

Nemuno žemupys kur kas tinkamesnis sieliams plukdyti: nebėra akmenų, slenksčių, rėvų. Palankiomis oro sąlygomis sielis be sustojimo buvo nuplukdomas iki paskirtos vietos. Tačiau neretai tekdavo sustoti prie kranto. Toje vietoje upės tėkmė turėjusi būti rami, neakmenuotas gruntas, kraštas be bunų. Tokias vietas sielininkai žinodavę.

Kai nuo XX a. vidurio sieliams traukti pradėti naudoti buksyrai, pasikeitė medienos paruošimas plukdymui, pačių sielininkų darbas ant sielių. Padidėjo patys sieliai. XX a. antroje pusėje formuojant sielius imta naudoti kranus. Rąstai buvo rišami į ryšulius.

Žemiau Kauno sielius rišdavo prie Nemuno keliose vietose: Vilkijoje, Veliuonoje, Plokščiuose, Šilinėje, Smalininkuose, Viešvilėje. Paskutiniu laikotarpiu sielių rišimo bazė buvo Jurbarke. Praplatintose Mituvos upės žiotyse buvo pastatyta speciali krantinė. Svarbiausi Jurbarko miškų ūkio pagamintos medienos naudotojai buvo Klaipėdos celiuliozės ir kartono gamykla bei Šilutės baldų kombinatas.

Dabar mediena Nemunu plukdoma tik pakrauta į baržas. Sieliai Nemune jau nebeplaukia.

Informacija straipsniui paimta iš leidinio „Gamtos ir kultūros vertybės saugomose teritorijose“.