Jų susitikimo vieta – Intos 3-iasis griežtojo režimo lageris, įkurtas Komijoje (Rusija). Šioje tremties vietoje tilpo gal 4 tūkst. kalinių, dauguma dirbo akmens anglies kasyklose, keli šimtai – miesto statybose. Kiti dėl prastesnės sveikatos, senesni gavo lagerio aptarnavimo darbus: valyti išvietes, skusti bulves… „Mokytasis“ Kazimieras dėl prasto regėjimo, buvo su akiniais, į kasyklas ir statybas netiko. Matyt, dėl tų akinių ir praminė „mokytuoju“.

Tai – apie šviesios atminties garbųjį Rusnės žmogų Kazimierą Banį, kurio knygos „Po Rusnės dangum“ puslapius verčiame ne be priežasties. Kazimieras „šventasis“ – tai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio gimimo 100-metį paminėjome balandžio 9 d. Seimas šiuos metus yra paskelbęs Kazimiero Vasiliausko metais.

Iš dviejų Kazimierų biografijų

Kazimiero Banio prisiminimų knygoje „Po Rusnės dangum“ (išleista 2008 m., skirta Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui) apie autorių skaitome: 1952 m. areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945-1949 m. buvo partizanų rėmėjas, 1950-1952 m. – pogrindinės studentų organizacijos ir partizanų ryšininkas. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti. Šešerius metus praleido Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Katalikų bažnyčios kunigo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografijoje nurodyta, kad 1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyklose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą. 1957 m. vėl suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, tačiau sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą. Iki 1968 m. Daugpilyje, Latvijoje, dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 1968 m. grįžo į Lietuvą.  

Intos 3-iajame…

„Vos patekęs į 3-iąjį lagerį greitai susidraugavau su visų kalinių gerbiamu kunigu Kazimieru Vasiliausku. Kad lengviau būtų vieną Kazimierą atskirti nuo kito, aštrialiežuviai tautiečiai praminė Vasiliauską Kazimieru „šventuoju“, o mane, matyt, dėl akinių – Kazimieru „mokytuoju“, – rašo K. Banys savo knygoje.

Ką reiškė kalinių draugystė?

Liudas, Vytautas ir Jonas pateko į šachtą, ten kas mėnesį jie gaudavo po 200-250 rublių algos, o štai pagalbinių darbų brigadoje, kur dirbo K. Banys,  jokios algos nebuvo. Pinigų reikėjo bent jau maisto nusipirkti. Tad tie trys K. Banio draugai jam pasiūlė iš savo algų kas mėnesį duoti po 50 rublių kiekvienas…  Draugų gerumas sušildė, bet imti pinigus buvo sunku. Pasisekė, K. Banys sulaukė giminaičio pasiūlymo dirbti požeminio geležinkelio iešmininku. Lagerio vadovybė, išgirdusi prašymą dirbti šachtoje, žinoma, sutiko.

Kai Vorkutos lagerių politiniai kaliniai, nesulaukę permainų, ėmė bruzdėti, ir Intos lagerį pasiekė jų kreipimasis prisidėti prie streiko-sukilimo. Kadangi lietuviai ir ukrainiečiai sudarė bemaž du trečdalius kalinių, jiems buvo patikėta priimti sprendimą. Ukrainiečiai pritarė lietuviams, nusprendusiems nestreikuoti.

1958 m. pabaigoje K. Banys baigė tremtį, spalio 9 d. sėdo į traukinį Vorkuta-Maskva ir spalio 13 d. buvo jau tėvų namuose. Vėliau įsidarbino Pagėgių rajono „Nemuno“ valstybiniame žirgyne. 1961 m. balandžio 17 d. paliko žirgyną ir pradėjo dirbti Rusnės žuvininkystės ūkyje laborantu. Čia išėjo į Amžinybę.

Nenutrūkę ryšiai

„…Nusprendžiau aplankyti geriausią savo lagerio laikų draugą kunigą Kazimierą Vasiliauską, kuris gyveno Daugpilyje“, – rašo savo knygoje K. Banys.

Kelionėje prisistatė saugumietis. Pasirodo, jis žinojo, kad K. Banys vyksta pas K. Vasiliauską. Besikalbant saugumietis prasitarė, jog kunigas tiktų būti ateistinės propagandos lektoriumi: yra iškalbus, geras psichologas, apsiskaitęs. Tad saugumiečių vardu paprašė K. Banio įkalbėti kunigą mesti kunigystę. K. Banys atsakęs: „Kunigas Vasiliauskas visais atžvilgiais už mane visa galva aukštesnis ir kad jokiu būdu aš neturiu moralinės teisės jam patarinėti tokiais lemtingais klausimais“.

Ta naktis, praleista pas geriausią savo jaunystės draugą, buvo nerami ir bemiegė… Abu menkai miegojo, abiem buvo nelengva.

1975 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios administratoriumi buvo paskirtas kunigas K. Vasiliauskas. Iki to laiko jis buvo Varėnos bažnyčios klebonu. Gausybė žmonių lankydavo kunigą. K. Banys, tuomet būdamas Rusnės žuvininkystės ūkio ekonomistu, darbo reikalais vykdavo į Vilnių. Jis vis aplankydavo K. Vasiliauską jo butelyje, buvusiame virš bažnyčios zakristijos, net ir pernakvodavo. „Pas Kazimierą dažnai buvodavo Viktoras Petkus, Tomas Venclova… Turėjau progos susipažinti su kai kurių Helsinkio grupės narių ruoštais dokumentais…“ – skaitome knygoje.

„1985 m. rudenį mirė kunigo K. Vasiliausko motina. Į laidotuves Vabalninko parapijoje susirinko ne tik velionės giminės, artimieji, bet ir keliolika kunigo Kazimiero lagerio draugų. Apsidžiaugiau laidotuvėse sutikęs savo nelaisvės metų draugą Vincą Selioką“, – prisimena K. Banys, kai tuokart paaiškėjo, kad jiedu Šilutėje turi ir bendrą draugą – Petrą Jakštą.

Istorija tokia. 1923 m. pradžioje buvo renkami Klaipėdos kraštui vaduoti savanoriai. 18 metų Marijampolės gimnazijos mokinys V. Seliokas užsirašė į savanorius. Kaune jis pateko į 150 žmonių būrį, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas P. Jakštas. Jo pavaduotojas buvo leitenantas Steponas Darius, būsimasis Atlanto nugalėtojas, garsus lakūnas. Žygio į Klaipėdą metu P. Jakštui patiko jaunasis Suvalkijos bernelis, todėl jį pasiėmė savo neoficialiu adjutantu, jam patikėjo saugoti dokumentus. P. Jakšto būrys be mūšio paėmė Šilutę ir Rusnę, pasitelkdami nemažai vietinių lietuvininkų.

Sugrįžęs iš laidotuvių K. Banys aplankė P. Jakštą ir jų draugystė tęsėsi. Abu dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Abu Kazimierai ir Petras jau Amžinybėje…

Parengė Stasė Skutulienė